Sumaniosios specializacijos primityvusis variantas Lietuvoje galėjo atsirasti jau tada – 2007 metais. Būtume buvę vieni pirmųjų Europoje. Ir net be atskiro Europos Komisijos paliepimo. Nes slėnių kūrimo idėjoje slypėjo ir tokia užuomina: čia sutelkiamas ir geriausiomis sąlygomis aprūpinamas tik stipriausias Lietuvos potencialas. Tai nereiškė, kad būtų remiami vien lazerių ir biotechnologijų mokslų centrai. Juk Lietuvoje apsčiai ir kitų perspektyvių sričių, turinčių visas galimybes augti: elektronika, nanotechnologijos, inžinerija, energetika, maisto technologijos.
Bet, kaip ir buvo galima numanyti, į slėnių kūrimo procesą aktyviai įsitraukus skirtingoms suinteresuotoms grupėms (kalbama apie mokslo, verslo, valdžios atstovus), Lietuvos ir užsienio ekspertų, kurie buvo skvarbiai įžvelgę realią situaciją ir galimybes, verdiktas dėl stipriausio šalies potencialo buvo praskiestas „nacionaliniais“, „strateginiais“ interesais.
To rezultatas – tarp stipriausio šalies mokslinio ir akademinio potencialo pateko, švelniai tariant, lyderius besivejančios sritys. Ta pati tendencija ištiko ir sumaniąją specializaciją.
Taip, nacionaliniai ir strateginiai valstybės interesai labai svarbūs. Bet ar tikrai jie turėtų būti įgyvendinami mokslinių tyrimų ir eksperimentinei (socialinei, kultūrinei) plėtrai (MTEP), studijoms ir inovacijoms skirtomis lėšomis? Ar visada įmanoma įgyvendinti sprendimus, kartais prieštaringus, dirbtinai įtraukus juos į procesą?
Slėnių steigimas buvo paliktas tik Švietimo ir mokslo ministerijai ir iš dalies – Ūkio ministerijai. Dėl to slėnių kūrimas iš esmės tapo tik infrastruktūros modernizavimu.
Slėniai atsiranda ne vyriausybės nutarimu – tai savaiminis procesas
Niekur pasaulyje slėniai nebuvo sukurti vyriausybės nutarimu. Tai savaiminis procesas, kuris gali įvykti susiklosčius palankioms aplinkybėms.
Valstybės vaidmuo – vykdant kryptingą politiką paskatinti šias aplinkybes „susiklostyti“. Būtent kryptingos politikos ir trūko. Slėnių steigimas buvo paliktas tik Švietimo ir mokslo ministerijai ir iš dalies – Ūkio ministerijai. Dėl to slėnių kūrimas iš esmės tapo tik infrastruktūros modernizavimu. Ar tai yra blogai ir ar buvo galima padaryti geriau?
Ir valstybės mokosi iš savo klaidų. Pradžioje ištikę nesklandumai lėmė, kad nuo pirminės slėnių idėjos buvo šiek tiek nukrypta. Bet net negalima lyginti, kokią MTEP ir studijų infrastruktūrą turėjome iki slėnių, kaip ji pasikeitė ir toliau keičiasi!
Skeptikams, niurnantiems, kad investuota daug, o rezultato nėra, vertėtų pasiteirauti mokslo ir studijų institucijų vadovų nuomonės. Juk nauji mokslinių tyrimų centrai, aprūpinti moderniausia įranga, neabejotinai tapo aukštesnio lygio mokslinės veiklos, padidėjusio tarptautinio bendradarbiavimo ir bendradarbiavimo su verslu pagrindu.
Neabejotinai jie išvardytų ir nemažai sisteminių problemų, pvz., viešųjų pirkimų taisyklių netobulumas, didelė administracinė našta mokslininkams, žinioms imlaus verslo stygius Lietuvoje ir t.t. Bet dar nė vienas nepasiskundė atnaujinta infrastruktūra.
Į slėnius investuota tiek pat, kiek kainuoja vieno vaisto paleidimas į rinką
Turbūt dauguma mūsų užtikrintai pasakytų, kad į slėnius investuota išties daug. O didžiausi investuotojai ar garsūs mokslininkai pasakytų taip: investuota tiek pat daug, kiek kainuoja naujo vaisto ar sukurto žaidimo išmaniajam telefonui paleidimas į rinką...
Norint, kad tik valstybės lėšomis būtų sukurti tarptautinio masto žinių ekonomikos branduoliai, nuolat generuojantys naujas idėjas, po to – technologijas ir galop produktus, vertus milijardų eurų, prireiktų ne vieno metinio valstybės biudžeto.
MTEP ir studijų sistema tokiomis lėšomis nedisponuoja (net pridėjus Europos Sąjungos paramą). Tad kol kas pamirškime idėją sukurti slėnius – pasaulinius analogus, o koncentruokimės į pastangas sudaryti palankias sąlygas, kurios galbūt ateityje taps prielaida susiformuoti mokslo, studijų ir verslo telkiniams, turintiems slėnių požymių.
Kalbėti apie investicijų rezultatus anksti. Du didžiausi mokslinių tyrimų centrai – Nacionalinis fizinių ir technologijos mokslų centras ir Gyvybės mokslų centras – dar tik laukia savo atidarymo. Jie numatyti atidaryti iki šių metų pabaigos. Panaši situacija ir su Ūkio ministerijos lėšomis remiamais projektais, skirtais mokslo ir technologijų parkų, investicinių zonų plėtrai.
Du didžiausi mokslinių tyrimų centrai – Nacionalinis fizinių ir technologijos mokslų centras ir Gyvybės mokslų centras – dar tik laukia savo atidarymo.
Žinoma, nemažai mokslinių tyrimų centrų jau dirba. Jie įsigijo įrangos, kuri veikia atviros prieigos principu. Ji prieinama ir kitų mokslo ir studijų institucijų mokslininkams, verslo įmonėms, valstybės institucijoms, kitiems tiek Lietuvos, tiek užsienio subjektams.
Tačiau net atidarius didžiausiuosius, rezultatų greitai nesulauksime. Bet mokslo ir studijų kokybė išaugs neabejotinai, didės tarptautinio bendradarbiavimo mastas, intensyviau bendradarbiaus mokslas su verslu.
Ryškų postūmį turėtų duoti ir sumanioji specializacija. Pastarasis procesas tik patvirtino, kad dar prieš kuriant slėnių infrastruktūrą, mūsų potencialas buvo įvertintas tinkamai, o sritys, kurias nuspręsta remti, iš tiesų turi galimybes generuoti naujas žinias, kurti perspektyvias technologijas ir konkurencingus produktus.
Vis dėlto, net įsisukus sumaniosios specializacijos procesui, produktyvios, savaiminės ir valstybės globos nereikalaujančios mokslo, studijų ir verslo sąveikos gali nepavykti pasiekti. Priežastis štai kokia – nemaža dalis studijų infrastruktūros vis dar yra už slėnių ribų: prestižinėse didžiųjų miestų vietose, kurios idealiai tinka komercinei veiklai, bet patys pastatai yra apverktinos būklės.
O žinioms imliam verslui, kuris noriai kuriasi plėtojamuose mokslo ir technologijų parkuose, naujoms įmonėms, bręstančioms verslo inkubatoriuose, reikia ne tik prieigos prie modernios mokslinių tyrimų įrangos, galimybių pasitikrinti savo idėjas, artimai bendrauti su visuomet pasiekiamais mokslininkais, bet ir jaunų specialistų, nuo pat studijų pradžios galinčių įsilieti į praktinę veiklą. Tokių specialistų reikia ir mokslinių tyrimų centrams.
Tad veiksmingos mokslo, studijų ir verslo sąveikos galima tikėtis tik universitetų akademinius padalinius fiziškai priartinus prie jau susikūrusių ar tebekuriamų mokslinių tyrimų centrų, verslo įmonių, jų mokslinių padalinių. Tačiau fakultetų perkėlimas prie naujų mokslo centrų buvo tapęs antraeiliu dalyku, nes buvo susitelkta į MTEP centrus. Netrukus paaiškėjo, kad tokių grandiozinių planų nepavyks greitai įgyvendinti, – trūko lėšų. Padėtį bandoma taisyti tik dabar.
Fizinė mokslo, studijų ir verslo koncentracija būtų tik pirmasis tvirtas žingsnis slėnių link. Kad šis pirmasis žingsnis dar tik žengiamas ir yra pagrindinė priežastis, kodėl rezultatai kuklūs.
Žvelkime realiai: antrojo Silicio slėnio Lietuvoje neturėsime. Bent per artimiausius dešimtmečius. Tačiau pasvarstykime, ar tikrai jau taip prastai, jeigu Lietuvoje susikurs saviti mokslo, studijų ir verslo telkiniai?
Audronė Pitrėnienė yra švietimo ir mokslo ministrė, Darbo partijos atstovė