Pailgėję mokslo metai dar labiau peržengia į vasarą, kai mokiniams labai sunku išsėdėti mokykloje, susikaupti ir įsidėmėti ką nors naujo ir svarbaus. Vasarą sunku išlaikyti mokinių dėmesį ir dėl natūralaus nuovargio ir dėl kitų priežasčių.
Nemaža dalis vaikų regionuose vasaros pradžioje išvyksta pas savo tėvus į užsienį ar įsidarbina tam, kad susitaupytų pinigėlių savo reikmėms. Tai irgi svarbios savarankiškumo ir atsakomybės pamokos, kurioms neturėtų būti kuriamos kliūtys.
Ką jau kalbėti apie pedagogus. Kas nedirbęs šito darbo, tas tikrai nesupras, kaip mokytojai pavargsta, kokie „išsunkti“ jie būna mokslo metų pabaigoje ir koks svarbus bei reikalingas jiems yra poilsis. Sutrumpėjus vaikų vasaros atostogoms kai kurie mokytojai egzaminų sesijos metu taisys darbus, dalyvaus egzaminų komisijose, todėl vargu ar galės turėti visas savo vasaros atostogas ir kokybiškai pailsėti.
Sutrumpėjus vaikų vasaros atostogoms kai kurie mokytojai egzaminų sesijos metu taisys darbus, dalyvaus egzaminų komisijose, todėl vargu ar galės turėti visas savo vasaros atostogas ir kokybiškai pailsėti.
Galbūt dalis mokinių liktų mokykloje ir nesišlaistytų gatvėje ar kieme ir tuo atveju, jeigu vyktų ne pamokos, o įvairūs tiksliniai užsiėmimai.
Bet nuo tokio užimtumo mūsų ugdymo kokybė nepagerės. Esu tikra, kad siūlymas ilginti mokslo metus yra tikrai nepagrįstas ugdymo kokybės argumentais.
Ugdymo kokybė priklauso nuo kelių veiksnių – pirmiausiai ugdymo programų, kurias būtina iš esmės peržiūrėti ir nuspręsti, ko reikia vaikui, visuomenei, valstybei, vertybiniam ugdymui, taip pat atlikti ugdymosi ir ugdymo metodų inventorizaciją, ištirti, kaip mokoma ir mokomasi.
Dar viena opi problema, kurią reikia spręsti – mokytojų rengimo teorija ir praktika – kaip ir ko yra mokoma bei mokytojų kvalifikacijos tobulinimas. Taigi, ugdymo srityje daug nepamatuojamų išlaidų, problemų ir opių klausimų, kuriuos reikia spręsti, tačiau nemanau, kad mokslo metų ilginimas padės tai padaryti.
Sutinku, kad per mokslo metus ne visi spėja įgyvendinti numatytą programą, tenka nuolat skubėti, spausti ugdymo turinį, tačiau ar tuomet nereikėtų peržiūrėti to turinio ir naujai jį įvertinti?
Visada laikiausi nuomonės, kad geriau mažiau, bet kokybiškai, negu daug visko, bet „apgraibomis“ ir paviršutiniškai. Juk ar nėra viena iš priežasčių tas „daug ir greitai“, kad sulaukę brandos egzaminų užduočių ir rezultatų tiek mokiniai, tiek mokytojai stveriasi už galvų?
Sutinku, kad per mokslo metus ne visi spėja įgyvendinti numatytą programą, tenka nuolat skubėti, spausti ugdymo turinį, tačiau ar tuomet nereikėtų peržiūrėti to turinio ir naujai jį įvertinti?
Manau, kad moksleivius galima užimti ir lavinti bei ugdyti ir po mokslo metų, tačiau tam reikėtų atsigręžti į neformalųjį ugdymą, kurti įvairias stovyklas, įdomius ir naudingus projektus, į kuriuos galėtų įsitraukti pamokas baigę mokiniai.
Kiekviena savivaldybė turėtų spręsti, ko labiausiai reikia jų moksleiviams, koks jų pasiekimų lygis, atsižvelgiant į kitus šalies regionus, ir užtikrinti, kad moksleiviai turėtų pasirinkimą.
Pirmiausiai turime nuosekliai žingsnis po žingsnio kelti ugdymo kokybę, o ne versti pervargusius moksleivius vasaros metu bukai spoksoti į vadovėlius ar liūdnai žvalgytis į už lango kaitrios vasaros saulės nutviekstą, susikaupti neleidžiantį ir viliojantį kiemą.
Tik tuomet, kai suprasime, kad esmė kokybėje, o ne kiekybėje, galėsime sakyti, kad išsprendėme didžiausias ugdymo problemas.
Audronė Pitrėnienė yra Seimo švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkė, Darbo partijos frakcijos narė
