Kaip televizijos bokšto restorano interjerą projektavęs architektas, galiu papasakoti, kokiu neįprastu metodu buvo siekiama saugumo: ugnimi bandant įrengimui naudotas medžiagas.
Vilniaus televizijos bokšto restorano įrengimą prižiūrėjo itin kruopštus senesnės kartos inžinierius. Net turint omenyje, kad dėl objekto svarbos naudotos medžiagos privalėjo būti nedegios ir sertifikuotos, jam rūpėjo ne tik tai, kas parašyta „ant popieriaus“, o realus jų degumas. Tam buvo naudojamas paprastas metodas: jis ėmė kiekvieną interjero apdailai siūlomą medžiagos pavyzdį ir laikydamas jį prie liepsnos žiūrėjo ar ji dega, kaip reaguoja į ugnį ir t.t. Žinoma, tai užtruko ir kėlė šypseną. Tačiau akivaizdžiai įsitikinome, kad bokšto restorano įrengimui naudojamos medžiagos tikrai nedegs – dėl to būkite ramūs.
Šį darbo epizodą privertė prisiminti neseniai sudegęs Londono daugiabutis, kurio gaisras pareikalavo daugybės aukų. Todėl noriu paklausti: jeigu jūs apšiltinate, renovuojate savo būstą, ar techninės priežiūros inžinierius pasirengęs dėl jūsų saugumo bandyti kiekvieną šiltinančios medžiagos pavyzdį ir įsitikinti, kad jis nedegus? Net neabejoju, kad tokių yra, bet taip pat neabejoju, jog didžioji masė dirba iki pirmos nelaimės.
Didžiausia saugos nuo gaisro problema tiek čia, tiek visoje Europoje, yra pinigai. Nesvarbu, kieno užsakymu yra atliekama renovacija, bendrijos, savivaldybės ar valstybinės organizacijos, vykdomų viešųjų pirkimų laimėjimo kriterijus – mažiausia kaina. Savaime suprantama, kad nesaugiai renovuoti būstą bus pigiau, todėl ir turime tokį taupymo diktatą, kuris negarantuoja kokybės, bet lemia pavojingas gyvenimo sąlygas.
Renovacijos procesas nėra paliktas be priežiūros ir kontrolės. Jis gan griežtai reglamentuotas beveik visose grandyse pradedant projektu, baigiant statyba, tačiau visur, kur trūksta pinigų, atsiranda ir kitų bėdų – mažėja ir saugumas ir ilgaamžiškumas. Taupyti privalu sąžiningai, nerizikuojant nei savo, nei kitų gyvybėmis ir sveikata.
Kai kaina svarbiausia, sugalvojama šimtai skirtingų būdų ją žūtbūt dar labiau sumažinti. Kadangi nesaugios medžiagos pigesnės, tai norėdami laimėti projektą, darbų vykdytojai bus jų pusėje. Būsto užsakovas turi tik vieną šalininką – techninės priežiūros inžinierių. Bet ir tuo atveju nesaugių medžiagų tiekėjas randa būdų, kaip išsisukti. Tarkime, randamas formalus techninės priežiūros inžinierius, turintis atestatą, bet realiai nedirbantis ir turintis jau dešimtmečius pasenusią kompetenciją. Jo parašas turi tiek pat vertės, kiek ir bet kokio kito inžinieriaus, tačiau jis leidžia dar labiau apeiti ir taip visų paminamus reikalavimus. Tai nėra nuolatinis reiškinys, bet jis pasitaiko.
Sakysite, kaltos įstatymų bei reglamentavimo spragos? Priešingai, visa veikla yra net per daug formalizuota ir biurokratizuota. Visi architektai, konstruktoriai, inžinieriai ir statybininkai turi įvykdyti sudėtingiausius, kartais vienas su kitu netgi nesuderinamus, reikalavimus. Tačiau vėlgi, kai pagrindinis kriterijus yra kaina, kokybė visose srityje leisis tiek, kiek tik tai yra legalu. Ir įsivaizduokite, kas nutinka, kai taupo ne vienas žmogus, o didžiulis daugiabutis. Nuo to apsaugant reikia ne dar vieno neperprantamo įstatymo, bet griežtos teisinės ribos nubrėžimo.
Tiesą pasakius, priežastis kodėl degumo reikalavimai dar nėra labai griežti, o degiausios legalios medžiagos riba iki šiol nepakelta, tai faktas, kad kol kas neturime nei vienos skaudžios nelaimės. Norėtųsi, kad tai nebūtų tik laiko klausimas.
Juk Londono daugiabutyje nebuvo nei unikalių, kitur pasaulyje neegzistuojančių medžiagų, nei iki šiol nematytų išplanavimų. Ten, kaip ir daugelyje kitų vietų, tiesiog buvo norėta sutaupyti, laikantis minimaliausius įmanomų reikalavimų. Lygiai tas pats vyksta ir Lietuvoje, o „Grenfell“ gaisras sukėlė tokius atgarsius būtent todėl, jog jį galima palyginti su tūkstančiais namų visame pasaulyje.
Visa Europa laukia, kaip pasielgs Londonas – pagal tai, kaip griežtai jie imsis problemos, priklausys ir daugelio kitų šalių sprendimai. Tačiau du pagrindiniai keliai ir taip yra akivaizdūs: galime arba toliau leisti nesaugias sąlygas, apsimesdami, jog prirašius pakankamai papildomų „bet“ kas nors jų laikysis, arba pagaliau nubrėžti esminę liniją – žmonės negali gyventi apsupti degių medžiagų.
Tol, kol eisime pirmuoju keliu, galima garantuoti tik du dalykus: kad didžioji dauguma namų patiems gyventojams to nesuprantant nueis mažiau saugiu keliu ir kad galiausiai viską teks perdaryti. Tik jau po to, kai kažkur nelaimė bus įvykusi.
Audronis Vydžius yra architektas.