Geriausias metų pasiūlymas! Prenumerata vos nuo 0,49 Eur/mėn.
Išbandyti

Audronius Ažubalis: Kodėl Lietuva neturėtų ratifikuoti ES–Kubos bendradarbiavimo sutarties?

Šį klausimą su bendraminčiais kėlėme anksčiau, dar iki pandemijos, kuri tarsi kuriam laikui užšaldė visas kitas politines temas. Tačiau problema niekur nedingo ir todėl šiandien, prisimenant Lietuvos pilietinio pasipriešinimo istoriją, ypatingai aktualu priminti žmogaus teisių ir laisvių padėtį Kuboje, kurios žmones pandemija prispaudė atitinkamai dar labiau nei demokratines visuomenes.
Audronius Ažubalis
Audronius Ažubalis / Luko Balandžio nuotr.

Šiuo metu tik Lietuvos Respublikos Seimas (skirtingai nei URM vadovybė) priešinasi patvirtinti ES ir Kubos politinio dialogo ir bendradarbiavimo susitarimą, kuris atvertų naujus išgyvenimo kelius diktatūriniam Kubos režimui. Po vasario pabaigoje Lietuvoje viešėjusių JAV–Kubos žmogaus teisių aktyvistų, siekusių parodyti, kokias praktines pasekmes šis susitarimas turėtų, dalis visuomenės liko prie nuomonės, kad šis klausimas apima vien skambius moralius argumentus, apeliuojant į mūsų pačių laisvės kovos laikotarpį.

Taip iš dalies yra todėl, kad viešojoje erdvėje trūksta informacijos apie tai, kaip šiuo klausimu pasisako pagrindiniai mūsų saugumo sąjungininkai – JAV. Jų sprendimas atnaujinti sankcijas atskleidžia, kodėl šiame kontekste naivu patikėti kai kurių ES valstybių kalbomis apie dialogą su komunistais, kaip vienintelę alternatyvą esamoje situacijoje.

Tą iliustruoja Kubos vyriausybės praktiniai veiksmai ir dabartiniame pandemijos kontekste: remiantis Kubos vyriausybės informacija, daugiau kaip 800 sveikatos apsaugos specialistų dabar „komandiruoti“ kovoti su pandemija užsienyje, savo ruožtu Donaldo Trumpo administracija tęsia sankcijų griežtinimo politiką ir nedviprasmiškai kviečia kitas Pasaulio valstybes atsisakyti samdyti Kubos medicinos darbuotojus – XXI amžiaus prekybos žmonėmis aukas, teigdami, kad „Kubos vyriausybė pasilieka sau didžiąją dalį gydytojų ir slaugytojų pajamų, kurias šie gauna dirbdami tarptautinėse medicinos misijose ir laiko juos žiauriomis darbo sąlygomis“. Panaši ir oficiali Valstybės departamento pozicija: „Priimančiosios šalys, ieškančios Kubos pagalbos dėl COVID-19, turėtų persvarstyti susitarimus ir nutraukti darbo jėgos išnaudojimą“.

Dabartinė JAV vyriausybė atsisakė rezultatų nedavusios Obamos nuolaidžiavimo politikos ir Kubai įvedė naujas sankcijas, įskaitant naujus kelionių ir perlaidų apribojimus, kruizų draudimą ir konsulinių tarnybų uždarymą Havanoje.

Galbūt kam nors, kas atidžiai neseka JAV užsienio politikos, vis dar atrodo, kad JAV tęsia buvusio prezidento Barako Obamos politiką, žymėjusią Kubos ir JAV santykių atšilimą. Tačiau abiejų šalių santykiai ženkliai atslūgo po Trumpo atvykimo į Baltuosius rūmus. Dabartinė JAV vyriausybė atsisakė rezultatų nedavusios Obamos nuolaidžiavimo politikos ir Kubai įvedė naujas sankcijas, įskaitant naujus kelionių ir perlaidų apribojimus, kruizų draudimą ir konsulinių tarnybų uždarymą Havanoje.

Politika Kubos atžvilgiu griežtėjo nuosekliai. Po to kai praeitų metų birželį JAV prezidentas Trumpas paskelbė, kad JAV draudžia amerikiečių kruiziniams laivams sustoti Kuboje, priverčiant Havaną sumažinti savo 2019 metų turizmo tikslus, spalį griežtą JAV retoriką lydėjo dar griežtesnės sankcijos – išplėstas užsienio prekių, kurių sudėtyje yra JAV gaminių, eksporto į šią šalį apribojimai, taip pat dar labiau suvaržytas Kubos turizmo sektorius, kuris yra pagrindinis šalies pajamų iš užsienio šaltinis. Šitaip reaguota į Kubos specialiųjų tarnybų ir karinių instruktorių paramą Venesuelos diktatoriaus Nicolo Maduro nusikalstamam režimui.

Šių metų vasario pradžioje, trečiajame savo kaip prezidento kreipimęsi į tautą, Trumpas aiškiai išreiškė paramą kubiečių, Nikaragvos ir Venesuelos viltims „atkurti demokratiją“: „Atkurdami Amerikos lyderystę visame pasaulyje, mes dar kartą stojame už laisvę savo pusrutulyje. Būtent todėl mano administracija pakeitė ankstesnės administracijos žlugusią politiką Kuboje“.

Tuo tarpu ES politikos rezultatus siekiant „dialogo“ gerai iliustruoja pats faktų išdėliojimas. Turėdama galvoje ankstesnes rezoliucijas dėl Kubos, 2019 m. lapkričio 28 d., naujausioje Europos Parlamento rezoliucijoje dėl José Danielio Ferrero atvejo Kuboje, ES viso labo reiškia apgailestavimą, kad, nepaisant 2016 m. gruodžio mėn. pasirašyto ir nuo 2017 m. lapkričio 1 d. laikinai ir ne pilna apimtimi taikomo Europos Sąjungos ir Kubos politinio dialogo ir bendradarbiavimo susitarimo, demokratijos ir žmogaus teisių padėtis Kuboje nepagerėjo: tęsiami savavališki sulaikymai, kankinimai ir netinkamas elgesys, nuolatinis taikių disidentų, nepriklausomų žurnalistų, žmogaus teisių gynėjų ir politinės opozicijos atstovų persekiojimas, priekabiavimas ir išpuolių prieš juos vykdymas. Rezoliucijoje „labai apgailestaujama“, kad Kubos valdžios institucijos ir toliau atsisako leisti Europos Parlamentui ir delegacijoms apsilankyti Kuboje, nepaisant Europos Parlamento pritarimo šiam 2017 m. susitarimui. Tokia pozicija yra itin charakteringa šiandienos ES užsienio politikai, ji – neįgali.

Taigi, JAV administracija „atkurti demokratiją“ lotynų Amerikoje siekia priešingu būdu, nei Europos Sąjunga. Prieš imantis spręsti, kuris kelias ilgainiui pasirodys tinkamesnis, reikia turėti omenyje, kad aptariamasis ES ir Kubos politinio dialogo ir bendradarbiavimo susitarimas numato, kad „siekdamos įgyvendinti šiame susitarime nustatytus bendradarbiavimo tikslus ir atsižvelgdamos į savo turimus išteklius ir teisės aktus, šalys susitaria skirti tinkamus išteklius, įskaitant finansinius išteklius“.

Tai reiškia, kad visi Europos finansiniai subjektai ir bendradarbiavimo ir plėtros agentūros iš esmės gali teikti lėšas šiam bendradarbiavimo susitarimui paremti. Iš karto po to, kai visos ES valstybės narės ratifikuos šį susitarimą, Kubos režimas galėtų gauti milijardus eurų kreditų, taip pat į šalį būtų įvežamos modernios technologijos, vyktų prekyba ir prekių bei turto mainai – visa tai, kas padėtų šiai diktatūrai išgyventi.

Kas liečia moralinę pusę, prekyba žmonėmis ir prievartinio darbo išnaudojimas, kaip apibrėžta tarptautinėje teisėje, yra vienas iš Kubos režimo pagrindinių pajamų šaltinių. 2019 m. lapkričio mėnesio Jungtinių Tautų Specialiojo pranešėjo dėl šiuolaikinių vergijos formų laiške Kubos Vyriausybei, kurį pasirašė Maria Grazia Giammarinaro ir Urmila Bhoola, reiškiamas susirūpinimas dėl Kubos režimo taikomo priverstinio darbo, kartu atskleidžiant, kaip veikia visa Kubos prekybos savo piliečiais sistema: iš pradžių jie gauna nemokamą išsilavinimą, tačiau tuomet gydytojai ir kiti specialistai vidutiniškai trejus metus praleidžia dirbdami įvairiose šalyse per vadinamąsias užsienio medicinos misijas („Mais Medicos“).

Šalyse, kuriose priimančioji vyriausybė tiesiogiai moka Kubos darbuotojams, pastarieji privalo perduoti savo vyriausybei nuo 75% iki 90% mėnesinio atlyginimo (tiesa, net ir tai jiems tenka priimti kaip reikšmingą finansinės padėties pagerėjimą, nes paprastai gydytojai saloje uždirba mažiau nei 100 JAV dolerių per mėnesį). Deja, bet sunku rasti išeitį iš šio užburto rato – Kubos baudžiamojo kodekso 135 straipsnio 1 dalyje teigiama, kad pareigūnui, šiuo atveju – gydytojui, kuris atsisako šios misijos arba ją atlikęs atsisako grįžti į Kubą, gresia laisvės atėmimas nuo trejų iki aštuonerių metų.

Remiantis Tarptautinės darbo organizacijos nustatytais priverstinio darbo rodikliais, panašu, kad laiške išskleistos esamos darbo sąlygos prilygsta priverstiniam darbui, o priverstinis darbas yra šiuolaikinė vergijos forma. Brazilijoje vykdomos šios „Mais Medicos“ programos byla yra pasiekusi JAV federalinį teismą. Pasirodė 2012 m. tarp Kubos aukšto rango pareigūnų – Brazilijos kairiųjų prezidentų Luiz Inácio Lula da Silva ir Dilma Roussef – administracijų vykusių pokalbių įrašai, kuriuose tariamasi, kaip apeiti Brazilijos įstatymus, JAV federalinę teisę ir kaip pasinaudoti vienos iš Jungtinių Tautų regioninių organizacijų – Visos Amerikos sveikatos organizacija – kaip neteisėtu tarpininku, siekiant įgyvendinti minėtą prekybos medikais schemą.

Šis režimas ne tik pažeidžia tarptautinę teisę, JAV įstatymus, bet ir pačią ES teisinę sistemą, o taip pat ir kiekvieną kovos su prekyba žmonėmis, pinigų plovimu tarptautinės teisės reglamentą.

Kubos režimo veikimo mastą Lotynų Amerikoje taip pat rodo Venesuelos Maduro režimo palaikymas. Vieša paslaptis, kad iš neteisėtos prekybos, daugiausiai prekybos narkotikais ir su jais susijusio pinigų plovimo bei prekybos žmonėmis gauti pinigai Maduro režimui ir jo statytiniams leidžia savo plieniniuose gniaužtuose išlaikyti piliečius.

Visgi imantis vertinti, kokios galimos praktinės ES-Kubos bendradarbiavimo susitarimo pasekmės ES, tad ir Lietuvai, svarbu prisiminti, kad 2018 m. buvo pasirašytas JAV, Meksikos ir Kanados susitarimas. Šio susitarimo 23 straipsnio 1b skirsnyje aiškiai draudžiamas bet koks priverstinis darbas ir numatomas privalomas tokio darbo panaikinimas. Todėl bet kuriai valstybei, norinčiai palaikyti prekybos ryšius su JAV, būtų nepaprastai problematiška samdyti Kubos medicinos darbuotojus sąlygomis, kurios buvo įrodytos ir patvirtintos ankstesnėse „Kubos medicinos pagalbos misijose“ (kaip priverstinis darbas ir į vergiją panašus elgesys), arba palaikyti komercinius ryšius su Kubos režimu, kuris taiko tokią praktiką.

Tad šis režimas ne tik pažeidžia tarptautinę teisę, JAV įstatymus, bet ir pačią ES teisinę sistemą, o taip pat ir kiekvieną kovos su prekyba žmonėmis, pinigų plovimu tarptautinės teisės reglamentą.

JAV Kongrese buvo pristatytos tokią praktiką smerkiančios demokratų ir respublikonų partijų rezoliucijos. Viena iš jų – respublikonų senatoriaus Marco Rubio, demokratų senatoriaus Bob Menéndez bei respublikono senatoriaus Rick Scott rezoliucija.

Tai, kad pagrindiniams mūsų saugumo sąjungininkams JAV rūpi mūsų sprendimas ES-Kubos sutarties atžvilgiu liudija ir šių senatorių kreipimasis į Lietuvos ambasadorių JAV. Laiške pabrėžiama bendra mūsų valstybių kova už žmogaus teises ir demokratijos vertybes, raginama prieštarauti susitarimui, „kuriuo būtų teikiama ekonominė pagalba brutaliam komunistiniam režimui Kuboje“. Reiškiama viltis, kad Lietuvos Parlamentas atmes šį susitarimą ir solidarizuosis su Kubos žmonėmis. Nekalbant, jau apie JAV valstybės sekretoriaus Michaelo R.Pompeo laišką Premjerui Skverneliui, kuriame aiškiai prašoma neratifikuoti šio susitarimo. Tad jeigu kas Lietuvoje vis dar mano, kad šis klausimas yra kažkur toli ir kad tai neturės pasekmių santykiams su JAV, tai tuščiai save apgaudinėja.

Galiausiai, mano siūloma, Lietuvos pozicija nėra šią sutartį atmesti ir atsisakyti pastangų gerinti situaciją Kuboje. Noriu parodyti, kad tokia „dialogo“ forma, kokią ją parengė ES, neduoda realių rezultatų. Atvirkščiai – padėtis tik prastėja. Lietuvos pozicija turi tapti galimybe pačiai Europos Sąjungai parengti tokį ES-Kubos bendradarbiavimo susitarimo „kelio žemėlapį (angl. road map), kuriame labai aiškiai – mėnesių ar metų periodais – būtų išdėstyti Kubos vyriausybės įsipareigojimai demokratijos, žmogaus teisių srityje, o ES finansinė-ekonominė, technologinė parama būtų vykdoma pagal šio „kelio žemėlapio“ įgyvendinamų priemonių sėkmingumą.

Audronius Ažubalis yra Seimo TS-LKD frakcijos narys.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Trijų s galia – ne tik naujam „aš“, bet ir sveikoms akims!
Reklama
Televiziniai „Oskarai“ – išdalinti, o šiuos „Emmy“ laimėtojus galite pamatyti per TELIA PLAY
Progimnazijos direktorė D. Mažvylienė: darbas su ypatingais vaikais yra atradimai mums visiems
Reklama
Kodėl namui šildyti renkasi šilumos siurblį oras–vanduo: specialisto atsakymas