Tačiau pažiūrėjus įdėmiau, didėja nuojauta, jog ši Vyriausybė nenutuokia ir net neklausia, kur Lietuvą neša tarptautinės politikos verpetai. Tarsi viskas už mus pačius nuspręsta, o užsienio politikoje jau ir nebereikia vykdyti politikos – užtenka „laikytis procedūrų“.
Tokią realybę puikiai išduoda šios Vyriausybės laikysena sprendžiant bemaž kiekvieną Lietuvai aktualų klausimą Europos Sąjungos darbotvarkėje. Pabėgėlių-migrantų krizės akivaizdoje mūsų premjeras vengė kelti Lietuvai ir visai Europai aktualius klausimus (pavyzdžiui, ką darysime toliau, jei migrantų skaičius didės?) , atsisakė turėti savo poziciją ir ją aiškiai artikuliuoti partneriams, o mieliau ėmėsi komentatoriaus vaidmens, kaip žurnalistas perduodamas naujienas iš Briuselio, kas jau nuspręsta ir ką Lietuvai dabar reikės daryti.
Blogiausia tai, kad Lietuva aklai remia tokią dalies ES valstybių narių laikyseną, atsisakydama ES Užsienio reikalų taryboje kelti esminius Lietuvos saugumui klausimus.
Dar labiau nuviliantis pavyzdys – mūsų socialdemokratų noras gultis į vieną lovą su Lukašenka ir liaupsinti jo „demokratėjimą“. Juk ne be Lietuvos diplomatų entuziastingo pritarimo ES suspendavo sankcijas praktiškai visiems su režimu susijusiems subjektams bei „atsuko“ kranelius ekonominei ir finansinei režimo paramai. Ir visi šie veiksmai buvo atlikti mainais į A.Lukašenkos pažadą „nemušti“ politinių kalinių.
Blogiausia tai, kad Lietuva aklai remia tokią dalies ES valstybių narių laikyseną, atsisakydama ES Užsienio reikalų taryboje kelti esminius Lietuvos saugumui klausimus: dėl nesaugios Astravo atominės jėgainės statybų sustabdymo bei dėl Baltarusijos atsisakymo su Rusija vykdyti nuolatines karines pratybas „Zapad“ pagal agresyvius Lietuvai scenarijus. Priešingai – Lietuvos pemjeras neseniai vykusiame Šiaurės-Baltijos valstybių susitikime Reikjavike paragino visą Europos Sąjungą išlaikyti „konstruktyvius santykius“ su Baltarusija.
Naujosios Lietuvos pozicijos rengėjai deklaruoja Baltarusijos suverenumą bei artėjimą prie demokratijos, tačiau akivaizdu, kad jie ir patys savo žodžiais netiki. Tokia pozicija yra ne tik tiesioginė demokratinės Baltarusijos opozicijos, bet ir Lietuvos nacionalinių saugumo interesų išdavystė. O URM ją bando ir vėl pateisinti „Europos solidarumu“.
Kodėl ši Vyriausybė atsisako vykdyti tikrą Lietuvos užsienio politiką ir diplomatiją? Nes pasiklydo tarp nacionalinių prioritetų ir užmiršo, jog viso ko pamatas yra apgalvota dvišalė diplomatija, visų pirma, savame regione. „Twitter“ žinutės arba susitikimai prabėgomis daugiašaliuose formatuose Briuselyje ją papildo, tačiau tikrai neatstoja ir nepakeičia.
Regioniniu mastu matome atskirtį tarp Baltijos jūros regiono ir Vyšegrado valstybių bloko. Mes turėtume neleisti jai didėti.
Neseniai Seime kartu su TS-LKD bendražygiais surengėme konferenciją, kurioje pristatėme naują politinę Rusijos sulaikymo Baltijos regione strategiją. Mūsų parengtas memorandumas – tai bandymas grąžinti Lietuvos užsienio politikos formuotojus prie tikros politikos ir tikrų prioritetų, kurių vienas svarbiausių yra regioninis saugumas ir regiono vienybė. Kartu tai bandymas grąžinti Lietuvos užsienio formuotojus prie tikros dvišalės ir regioninės diplomatijos, kurios šiuo metu kaip niekad trūksta.
Regioniniu mastu matome atskirtį tarp Baltijos jūros regiono ir Vyšegrado valstybių bloko. Mes turėtume neleisti jai didėti. Taip pat turėtume įdėti papildomų pastangų, kad blokas NB8 taptų NBP9, gilinant Šiaurės-Baltijos ir Lenkijos bendradarbiavimą.
Tačiau kol kas dvišalėje diplomatijoje matome blaškymąsi – neparuoštus sprendimus ir neparuoštus vizitus. Vienas iš naujausių – Lino Linkevičiaus vizitas į Lenkiją, tuomet kai dar net nebuvo suformuota kaimynų Vyriausybė. Po susitikimo su Witoldu Waszczykowskiu mūsų ministras žiniasklaidai kalbėjo apie visiškai kitokį įvykusio pokalbio turinį nei vėliau jo pašnekovas. Vadinasi, susikalbėjimo nebuvo. Nes nebuvo pasiruošimo. Jau geriau jokio vizito nei neparuoštas vizitas...
Europos Sąjungos platformose taip pat pasigendame iš mūsų Vyriausybės tikros politikos. Pateiksiu pavyzdį. Lapkričio pradžioje susitikdama su ES šalių ambasadoriais Ukrainoje F.Mogherini leido suprasti, jog Europos Sąjungos vaidmuo šioje šalyje gali būti tik techninis, tačiau ne politinis.
Tuomet kyla klausimas, kam apskritai reikalinga Europos Sąjungos užsienio politika ir kam reikalinga užsienio reikalų komisaro pareigybė Komisijoje. Tačiau Lietuvos pareigūnai šią problemą „nuleido“ negirdomis.
Neseniai dalyvaujant ES šalių Užsienio reikalų komitetų pirmininkų susitikime teko girdėti vieno iš aukštų EP politikų viešą nuomonę, jog politiniams ES sprendimams valstybių apskritai kaip ir nereikia, nes viską sutvarkys eurobiurokratai.
Šio pareigūno nuomone, Europos Vadovų Tarybos vaidmuo turėtų mažėti, o konkrečiai D.Tusko pareigybė buvo prilyginta simboliniam britų karalienės vaidmeniui. Asmeniškai esu įsitikinęs, kad toks mąstymas skatintų valstybių nusigręžimą nuo bendraeuropinės politikos ir didintų dvejones visuomenėje, ar tai vis dar mūsų Europa, kurioje galioja demokratija.
Tačiau mūsų Vyriausybei šie dalykai nerūpi. Lietuvos eurokomisaras Vytenis Andriukaitis ir toliau karštai tvirtina, jog Europos Komisija kur kas geriau nei Vadovų Taryba sprendžia esminius politinius klausimus.
Kaip tie klausimai sprendžiami, pavyzdį parodė pats V.Andriukaitis. Šių metų pradžioje jo vadovaujama tarnyba sveikatos ir maisto apsaugos srityje pritarė susitarimui su Rusija, pagal kurį Europos Sąjunga (ES) leido Kremliui apeiti sankcijas ir pačiam spręsti, su kuriomis valstybėmis atgaivinti prekybą maisto produktais, o kurias palikti už borto.
Tik kilus europiniam skandalui, sprendimo buvo atsisakyta. Bet ne ideologinių nuostatų... Neseniai tas pats V.Andriukaitis išreiškė karštą pritarimą Europos Komisijos pirmininko J.C.Junckerio „vaisingai“ iniciatyvai iš esmės nubraukti Kremliaus agresijos Ukrainoje faktą ir toliau tęsti „business as usual“ santykius su Putinu.
Kokie Komisijos gebėjimai spręsti esminius politinius klausimus, liūdnai iliustruoja ir jos pražiopsoti nuolatiniai Šengeno sutarties pažeidimai ES pietų valstybėse. Į šį klausimą V.Andriukaitis, viešėdamas Lietuvoje, atsakymo nesugebėjo pateikti.
Tačiau neprisiriškime prie atskirų žmonių, prie atskirų politikų ar juolab eurobiurokratų. Nei F.Mogherini, nei J.C.Junckeris, net ir ta pati A.Merkel neišspręs politinių problemų už mus pačius, jei negrįšime prie atidžios regioninės diplomatijos ir nuolatinių dvišalių susitikimų.
Tokie susitikimai reikalauja gilesnio pasiruošimo, nuoseklesnio darbo, tačiau jų vertė stipriai pranoksta diplomatiją „prabėgomis“. Aktyvi politika regione lipdant NB9 politinį bloką bei atgaivinant santykius su Vyšegrado bloku – tokį kelią pasiūlėme savo memorandumu. Tačiau sunku patikėti, kad iki kadencijos pabaigos Vyriausybė nustos plaukti „žemyn upe“. Pasroviui paprasčiau...
Audronius Ažubalis yra konservatorius, Šešėlinės vyriausybės užsienio reikalų ministras, Seimo narys
