Pritardami šiam epui, patys sau nepadedam. O įtempti geopolitiniai laikotarpiai, tokie kaip šiandien, kada vieną mums draugišką valstybę atvirai kėsinamasi panaikinti iš žemėlapio, yra proga patikrinti, ko iš tikro verta Lietuvos politika. Ir kaip nuo esminių jos strateginių principų nuvalyti įvairias apnašas – asmeniškumus, dviprasmybes ir mitologijas.
O šių prigaminama kasdien. Pavyzdžiui, girdime retorinius teiginius: ar turime šiandien strategiją santykiuose su Rusija? Ar turime strategiją santykiuose su kaimynais?
Atsakymas gali būti tik vienas: kas pasikeitė mūsų regione, kad Lietuvos užsienio politikos strategija turėtų būti kitokia nei atgavus nepriklausomybę? Atsukę akis į Gruziją ir Ukrainą, matome, jog pasikeitė labai nedaug kas. Strateginės grėsmės liko tos pačios, strateginiai partneriai – tie patys.
Jei transatlantinio saugumo, Europos Sąjungos ir demokratijų žiedo Rytų kaimynystėje stiprinimas prieš dvidešimt metų buvo šventoji Lietuvos užsienio politikos trejybė, nėra reikalo šiandien ieškoti naujų mantrų arba kalbėti apie kokius nors skubius pokyčius ten, kur jų nereikia arba kurie nuo Lietuvos norų nepriklauso.
Bet kalbėti norisi. Tai įgimta ir politiko, ir politologo profesijai. Nes kai niekas nesikeičia, o politika išlieka nuobodžiai besikartojanti, visi norime pasakyti, padaryti ir pakomentuoti kažką naujo, pasiekti greitų permainų – juk kadencija tokia trumpa...
Dalis rinkėjų buvo suklaidinti ir galėjo susidaryti įspūdį, kad dėl blogų santykių su Rusija kalta bloga Lietuvos užsienio politika ir bloga Lietuvos strategija santykiuose su kaimynais, o ne pačios Rusijos strategija.
Pavyzdžiui, prieš artėjančius šio parlamento rinkimus buvo prabilta apie politikos perkrovimo strategiją santykiuose su Rusija. Aš nemanau, kad šios retorikos autoriai buvo tokie naivūs, kad patys tikėtų savo rinkiminiu šūkiu, kuris šiandien jau giliai paslėptas stalčiuje.
Tačiau šis šūkis, ar iš neišmanymo, ar iš populizmo, padarė didelę žalą visuomenei ir valstybei. Juk dalis rinkėjų buvo suklaidinti ir galėjo susidaryti įspūdį, kad dėl blogų santykių su Rusija kalta bloga Lietuvos užsienio politika ir bloga Lietuvos strategija santykiuose su kaimynais, o ne pačios Rusijos strategija, siekianti pačią Lietuvą paversti kvazivalstybe ir tranzito į Karaliaučių teritorija.
Vis dėlto nemanau, kad tokie neatsargūs rinkiminių programų teiginiai ir panašūs politikų ar jiems pritariančių politologų pareiškimai rodo esminių Lietuvos užsienio politikos strategijos principų nebuvimą.
Dauguma aukščiausių valstybės pareigūnų, ypač senbuvių, tikiu, pritaria mano jau minėtai Lietuvos užsienio politikos trejybei (transatlantinis saugumas, Europos Sąjunga, demokratijų žiedas Rytų Europoje). Tačiau požiūriai stipriai skiriasi apibrėžiant strategijos įgyvendinimo sąlygas bei priemones. Ir kartais šie skirtumai praktikoje pasirodo tokie dideli, kad kyla grėsmė sugriauti bendrus strateginius tikslus.
Jei reikėtų įvardinti 3 sritis, kuriose nuostatos iš tiesų išsiskiria, jos būtų šios: požiūris į priklausomybę nuo Rusijos, informacijos politika bei santykiai su partneriais. Mūsų partijos nuostatos šiais klausimais skamba taip:
Į nacionalinį saugumą orientuota užsienio politika turi mažinti bet kokią, visų pirma – energetinę Lietuvos priklausomybę nuo revizionistinės Rusijos.
Kitaip tariant, mes kviečiame išdrįsti atvirai pripažinti, kad bet kokios iliuzijos trumpuoju ir vidutiniu laikotarpiu pakeisti Rusijos požiūrį į Lietuvą (ir į Vakarų demokratijų civilizaciją) yra neatsakingos.
Net stiprėjantis ekonominis bendradarbiavimas nėra pagrindas tikėtis santykių proveržio, o tam tikrais atvejais kaip tik žaloja nacionalinį saugumą, nes daro Lietuvos verslą pavojingai priklausomą nuo Rusijos. Apibendrinant – trumpuoju ir vidutiniu laikotarpiu galioja principas: kuo mažiau Rusijos Lietuvoje ir regione, tuo geriau Lietuvai. Deja, esame praktiškai vieninteliai, kurie ši principą laiko būtinu veiksmingai užsienio politikos strategijai.
Su Rusijos keliamais nacionalinio saugumo iššūkiais reikia nuosekliai ir atvirai supažindinti visuomenę.
Nes jei visuomenė gyvens kitame pasaulyje nei užsienio politikos formuotojai ir nebus atspari Rusijos informacinei propagandai, ilgainiui net pati geriausia Lietuvos užsienio politikos strategija bus pasmerkta žlugimui.
Taip bus todėl, kad politikams didės pagunda pataikauti dėl Rusiškos propagandos realybės pojūtį praradusiam rinkėjui. Labai apmaudu, kad šią nuostatą valdančiųjų partijos savo praktikoje atmeta.
Pataikaudama savo pačių suklaidintiems rinkėjams strateginių partnerių nuostabai Vyriausybė iš Lietuvos išvarė „Chevron“, pati iš rankų paleidžia Visagino atominę elektrinę ir gyvybiškai svarbią galimybę kada nors Lietuvoje turėti rimtus generuojančius elektros energijos šaltinius.
Klausimas kolegoms politikams skambėtų taip: gal bent šiandien, įvykių Ukrainoje akivaizdoje, galime sutarti nelipti ant to paties grėblio ir išdrįsti kalbėtis su visuomene atvirai, be klaidinimo, nutylėjimų ir dviprasmybių?
Klausimas kolegoms politikams skambėtų taip: gal bent šiandien, įvykių Ukrainoje akivaizdoje, galime sutarti nelipti ant to paties grėblio ir išdrįsti kalbėtis su visuomene atvirai, be klaidinimo, nutylėjimų ir dviprasmybių? Tik tokiu būdu demokratija nevirs ochlokratija, kuomet valstybė pasiduoda minios impulsams, surežisuotiems ir finansuojamiems iš už Lietuvos ribų.
Trečia nuostata, kuri, mūsų akimis, yra būtina veiksmingai užsienio politikos strategijai, yra sugebėjimas tuo pat metu aktyviai dirbti skirtingais vektoriais bei su skirtingais strateginiais partneriais, visur remiantis tomis pačiomis nuostatomis: abipuse pagarba, lygiateisiškumu ir bendrais interesais.
Kada neliko tokių akivaizdžių užsienio politikos orientyrų kaip įstojimas į ES ir NATO, jau kurį laiką girdime viešus tvirtinimus, kad Lietuva neva blaškosi. Tarp Europos Sąjungos, ESBO ir Jungtinių Tautų, o ypač – tarp Lenkijos ir Šiaurės vektoriaus. Tokie kaltinimai Lietuvai, drįsčiau tvirtinti, paremti ribotu tarptautinės politikos suvokimu. Nes jei politiką suprantame kaip valstybės saugumo ir galios didinimą, užsienio politikos daugiavektoriškumas šiandien yra ne tik pateisinamas, bet ir būtinas.
Pavyzdžiui, su Vyšegrado šalimis, ypač su Lenkija, mus sieja glaudūs istoriniai ryšiai. Be to, esame desovietizacijos reformų broliai, turintys daugiau ar mažiau aiškų bendrą grėsmių supratimą. Tuo privalome pasinaudoti. Kita vertus, su Šiaurės valstybėmis bei su Vokietija mus sieja svarbūs ekonominiai ryšiai, eksportas, investicijos. Būtent iš šių šalių Lietuvai reikia imti pavyzdį, kaip šiuolaikiškai tvarkyti ekonomiką, kurti modernius valstybės valdymo mechanizmus ir pasitikėjimo kultūrą visuomenėje.
Iš čia ir mano raginimas: nesupriešinkime skirtingų vektorių, kurie vienas kitą papildo ir skirtingose situacijose suteikia manevro galimybę. Tol, kol nepažeidžiame savo principų, vertybių ir valstybės įstatymų, bet koks daugiašalis ir dvišalis ryšių su kitomis valstybėmis ir organizacijomis gilinimas Lietuvai yra pakeliui. O jei buitiniame arba retoriniame lygmenyje santykiai su kuria nors valstybe sušlubčioja, jei spaudoje pasirodo dviprasmiškų pareiškimų, neskubėkime kalbėti apie blogą užsienio politikos strategiją. Vietoje to blaiviai įvertinkime situaciją – vertybiniu, konstituciniu, nacionalinio saugumo požiūriu – ir pasistenkime, kad tą patį padarytų mūsų partneriai.
Jei buitiniame arba retoriniame lygmenyje santykiai su kuria nors valstybe sušlubčioja, jei spaudoje pasirodo dviprasmiškų pareiškimų, neskubėkime kalbėti apie blogą užsienio politikos strategiją.
Imkime Lenkijos pavyzdį. Jei šių išskirtinių partnerių parama saugumo srityje tikrai priklausytų nuo to, ar paklūstame visoms Rusijos spec. tarnybų orkestruojamo piliečio Tomaševskio ir jo bendrų sąlygoms, tuomet netoli eisime su tokia partneryste, kuri tiesiogiai pažeis nacionalinius saugumo ir valstybės teritorinio vientisumo interesus. Bent jau kol kas, kaip parodė Lietuvos ir Lenkijos susitelkimas krizės Rusijos agresijos Ukrainoje akivaizdoje, mūsų valstybių vadovai geba atsiriboti nuo buitinių ginčų, kuriuos trečioji šalis norėtų paversti tarpvalstybiniais strateginiais ginčais.
Manau, šis pavyzdys rodo, jog reikia dar mokytis skirti esminius nuo neesminių dalykų. Ir ši pamoka, manau, yra labai aktuali daliai rašančiųjų ir vertinančiųjų, kurie kartais už kiekvieno politiko pareiškimo sugeba įžvelgti strateginius politikos posūkius. Pamenate, kai buvo pasakyta, kad Lietuvai reikia stiprinti ryšius su didžiosiomis ES valstybėmis, kai kas įtarė, kad Lietuva nusisuka nuo Rytų Europos ir prezidento Adamkaus puoselėtos Rytų politikos.
Tačiau šiandieniniai įvykiai tik dar kartą įrodo, kad nuo nieko Lietuva nenusisuko. Priešingai, pastarųjų šešerių metų įdirbis telkiant paramą kaimynų demokratinėms reformoms leido pasiekti lūžio tašką Ukrainoje bei didžiulę Gruzijos ir Moldovos pažangą kelyje į Europą.
Arba lygiai taip pat po prezidentės nevykimo į Prahą visi „užsiciklino“ kalbėti apie Lietuvos ir JAV santykių šaltukus. Kaip kas bevertintų tą sprendimą, iš šiandieninių įvykių matome, niekas per daug nepasikeitė. Ar turime gynybos planus? Turime. Ar turime glaudų dialogą su JAV? Turime. Ar gauname pastiprinimą ir gynybos garantijas? Gauname.
Vadinasi, visą ši laiką kritikai kritikavo ne Lietuvos užsienio politikos strategiją, kuri ir toliau sėkmingai veikia, o ją užklojusias retorines apnašas ir antrinius dalykus, kuriuos kaip dulkes nuo strategijos nupūtė Ukrainos krizė. Kodėl taip buvo? Kodėl kalbėjome ne apie tai, kas svarbiausia? Matyt, realūs strateginiai darbai (E-Pine suaktyvinimas, iškovota JAV parama energetikoje, kolektyvinės gynybos ir atvirų durų principų išlaikymas ir įtvirtinimas atnaujintoje strateginėje NATO koncepcijoje, oro policijos pratęsimas neribotam laikotarpiui ir t.t.) per daug nuobodūs, kad būtų pastebėti.
Todėl grįžtant prie svarbiausio klausimo, ar turime užsienio politikos strategiją, noriu sugriauti mitą apie pasiklydusią Lietuvą. Esminiai principai nesikeičia daugelį metų. Šį faktą liudija ir pasirašytas naujas susitarimas dėl 2014-2020 Lietuvos užsienio ir saugumo politikos gairių.
Tačiau dėl strategijos įgyvendinimo priemonių ir sąlygų, kurių tris įvardinau pranešime (nuosekli energetinio saugumo politika, politikos daugiavektoriškumas, o svarbiausia – tinkamas visuomenės informavimas apie grėsmes) ir dėl kurių įtraukimo į pasirašomą nacionalinį susitarimą nebuvo lengva susitarti, požiūriai skiriasi. Praktikoje jie skiriasi dar stipriau nei popieriuje, ir tik laikas parodys, ar dabartinė marga koalicija gebės nuosekliai vykdyti šį susitarimą.
Grįžtant prie svarbiausio klausimo, ar turime užsienio politikos strategiją, noriu sugriauti mitą apie pasiklydusią Lietuvą. Esminiai principai nesikeičia daugelį metų.
Mūsų požiūriu, dalis valdančiųjų gal iš keršto konservatoriams, o gal iš pataikavimo savo pačių suklaidintam rinkėjui ar baimės imtis atsakomybės iki šiol renkasi gyventi iliuzijų, o ne geopolitikos pasaulyje.
Dėl šios priežasties ten, kuri reikia turėti poziciją, kur reikia pakovoti už vertybes ir nacionalinius interesus, Vyriausybė užima naiviai pavojingą poziciją, tarkime, kad ir kurdama Lietuvos piliečiams iliuziją, esą derybos su „Gazprom“ priklauso ir nuo Lietuvos derybininkų meistriškumo ar Vyriausybės aktyvumo. Taip kuriamas dar vienas perkrovimo mitas, nes su Kremliaus svarbiausiu energetiniu įrankiu derėtis bus galima tik tada kai Lietuva turės alternatyvą.
Deja, ta pati pastaba dėl gal ir geranoriškos, tačiau naivios pozicijos taikytina ne tik Lietuvos valdantiesiems. Rusijos agresija Ukrainoje bei Europos Sąjungos švelniai bejėgiška reakcija yra dar viena pamoka.
Ji verčia kelti kitą klausimą, žymiai svarbesnį už paskalas, ką ir kada apie užsienio politiką pasakė vienas ar kitas Lietuvos pareigūnas. Ir šis klausimas skamba taip: ar Europos kalbėjimas vienu balsu visais klausimais iki šiol yra savaiminė vertybė Lietuvai ir pačiai Europai? Ir ką daryti, kai šio balso „intonacijos“ tiesiogiai prieštarauja strateginiams Lietuvos užsienio politikos principams, europinėms vertybėms, o vietoje tvirto vieningo atsako agresorius išgirsta tik vieningą Europos šnabždesį?
Audronius Ažubalis yra Seimo narys, TS-LKD šešėlinis užsienio reikalų ministras
