Pateiksiu konkretų pavyzdį. Prieš keletą metų tris „Oskarus“ ir du „Auksinius gaublius“ susišlavęs fantastinis amerikiečių filmas „Ji“ nukelia mus į netolimą ateitį.
Futuristiniame Los Andžele gyvenantis intravertiško būdo vienišius Teodoras išgyvena skyrybas. Tuo pačiu metu jis dirba gan keistą darbą – balsu diktuoja atsakymus į kitų žmonių laiškus, kuriuos šie ar dėl laiko, o gal talento trūkumo palieka rašyti kitiems. Šiuo sunkiu metu jis užmezga ir artimą bei intymų ryšį su… savo kompiuterio operacine sistema. Tik ji, žinoma, turi moterišką balsą bei intelektą, kuris visiškai prilygsta, o gal net ir kiek pralenkia žmogišką. Savaime suprantama, ši sistema turi ir dar vieną privalumą – gali ją išjungti ir įjungti, kada tik panorėjęs.
Ir tai yra pati esminė paralelė, dėl kurios gyvenimą nesusituokus galima kone prilyginti santykiui tarp žmogaus ir kompiuterio – patogiam, maloniam, bet neauginančiam. Toks ryšys iš dviejų žmonių santykių atima keletą labai svarbių dalykų. Pirma, jis kliudo kurti gilius tarpusavio ryšius. Žinodami, kad su pasirinktu žmogumi nebus taip sunku išsiskirti, kaip, tarkime, santuokos atveju, mes renkamės gerokai mažiau svarstydami. Ir, atvirkščiai, kai renkamasi visam gyvenimui, tai daroma gerokai atsakingiau. Antra, visi žmonės trokšta saugumo ir intymumo, o gyvenimas nesusituokus neduoda jokių tikrų garantijų. Kitaip tariant, pasiektas tarpusavio intymumo lygis neatitinka esamo saugumo jausmo.
Paradoksalu, tačiau sprendimai, kurie, atrodo, nubrėžia mūsų gyvenimuose neperžengiamas ribas, gali atnešti daugiau laisvės, nei tikėjomės.
Taip pat iš gyvenimo nesusituokus yra atimamas pats reikšmingiausias – priesaikos elementas. Ką tai reiškia? Priesaika visada yra duodama sutuoktinio ir susirinkusiųjų akivaizdoje. Todėl, kad santuoka yra labai svarbi tiek pačiai porai, tiek kitiems žmonėms, ar dar kitaip tariant, visuomenei. Kartu tai laiduoja ir saugumą bei savitarpio pagalbą, kurios gali sulaukti susituokusieji iškilus sunkumams.
Gyvenimas tiesiog kartu yra atvirkščiai tarsi atribotas nuo visuomenės ar bet kokio įsipareigojimo jai ir didesniąja dalimi nukreiptas į paties žmogaus savęs paieškas ir to, kas jam, jo nuomone, geriausia. Todėl tokie santykiai iš esmės pasižymi nesaugumo jausmu ir netvirtais ryšiais, kurie trukdo žmonėms pilnai atsiskleisti.
Tad paradoksalu, tačiau sprendimai, kurie, atrodo, nubrėžia mūsų gyvenimuose neperžengiamas ribas, gali atnešti daugiau laisvės, nei tikėjomės. Kodėl? Pirmiausia jie išlaisvina mus nuo begalės kitų pasirinkimų – jų jau nebereikia atlikti. Antra, jie suteikia tvirtą pagrindą, kad iškylantys sunkumai nebus sprendžiami lengviausiu keliu.
Galiausiai, pats gyvenimas pilnas apribojimų. Mirtis, ligos, skausmas, nuovargis, liūdesys – tai vos tik keletas natūralių kliūčių. Todėl tik priimdami šias ribas ir nebandydami sąmoningai ar ne, jas paneigti, galime atrasti laisvę veikti tokiomis aplinkybėmis, kokios jos yra iš tiesų. O jos itin dažnai mus riboja, tačiau tuo pačiu metu ir išlaisvina.
Augustas Kalinauskas yra „Šeimos instituto“ bendradarbis, Europos skautas, kultūros žurnalo jaunimui „Fortkė“ redaktorius
„Šeimos institutas“ drauge su bendradarbiais vykdo projektą „Šeima kultūroje ir kultūra šeimoje“. Daugiau apie projektą skaitykite čia.
