Praėjus daugiau nei 100 metų – progresas moterų teisių srityje lokaliai ir globaliai netolygus, dažnai nenuoseklus, ir daugeliu atveju vis dar kontraversiškas reiškinys, siejamas su „nepagrįstais moterų reikalavimais“ ir gana plačiai paplitusia nuomone, kad lyčių lygybė jau yra pasiekta.
Be abejo, negalima teigti, kad progresas moterų teisių srityje apskritai neįvyko, bet čia omenyje labiau reikia turėti įstatymų leidybos inicijuotus pokyčius Vakarų pasaulio valstybėse.
Tai, kas dabar daugeliui moterų Vakarų pasaulyje atrodo savaime suprantama – teisė balsuoti ir siekti politinių pareigų, dirbti, vairuoti, eiti į mokyklą ir universitetą, turėti savo banko sąskaitą, įsigyti nekilnojamą turtą, keliauti, bėgti maratoną – aktyvaus moterų organizacijų ir atskirų individų politinės ir socialinės kovos rezultatas, teisiniais pokyčiais pasibaigęs tiktai XX a. antroje pusėje.
Kalbant apie moterų teises globaliai, būtina prisiminti, kad skirtingi kultūriniai ir politiniai kontekstai kai kuriose šalyse teisinei lyčių lygybei vis dar yra didelis iššūkis.
Jeigu teisiniais pokyčiais grindžiamas lygių teisių įgyvendinimas atrodo lėtas procesas, dar sunkiau pakeisti kultūrines ir socialines nuostatas, susijusias su netolygiu moterų ir vyrų vertinimu.
Visuomenėje, politikoje ir žiniasklaidoje vis dar dažnai diskutuojama, kur vis tik yra „moters vieta“, ko moterys gali ir negali daryti, ir „prie ko prives ta lyčių lygybė“.
Dvigubi standartai ir lyčių stereotipai tikrai nepalengvina situacijos, o neretai netgi struktūriškai ir instituciškai apriboja lygias galimybes.
Jeigu jau „apsipratome“ su mintimi, kad moterys gali studijuoti universitetuose, ir netgi siekti mokslo laipsnio, tuomet keliame klausimą – ar moterys gali tapti astronautėmis, lenktynininkėmis, inžinierėmis ar programuotojomis?
Atsakymas, taip, gali, bet dvigubi standartai ir lyčių stereotipai tikrai nepalengvina situacijos, o neretai netgi struktūriškai ir instituciškai apriboja lygias galimybes. Taip vadinamos „stiklinės lubos“ dažnai moteriai yra tai, „ką reikia pramušti“, o tam tikrais atvejais tos „lubos“ yra net nepasiekiamos.
Optimizmo ir vilties suteikia tai, kad, panašu, jaunąją kartą vis mažiau domina lyčių stereotipų ribojamas gyvenimas, dažniau kritikuojama seksistinė masinė kultūra, didėja susidomėjimas moterų ir žmogaus teisių problematika.
Lietuvoje Kovo 8-oji jau nebe tik „tulpių ir moteriško grožio diena“ – organizuojamos eitynės ir kitos socialinės akcijos, kurių tikslas skatinti diskusiją moterų teisių klausimais ir priminti visuomenei bei politikams, kad tobulėti šioje srityje dar tikrai yra kur.
Augustė Nalivaikė, Kauno technologijos universiteto (KTU) Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto (SHMMF) politikos mokslų doktorantė, dėstytoja.
