Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius jau ne kartą yra pakartojęs, jog už kiekvienos ministerijos vadovybės politinę komandą atsakingas konkretus ministras, o vieninteliai galimi reikalavimai pareigūnams – skaidrumas ir kompetencija.
Žiniasklaida tiesiog mėgaujasi bandydama į taip vadinamąjį juodąjį sąrašą įrašyti vis naujas pavardes, nesukdama sau galvos, kad už tų pavardžių slepiasi žmonių likimai, o nekaltumo prezumpcijos nesilaikymas visam laikui gali palikti „šešėlius“ pareigūnų biografijose.
O labiausiai šiame pučiamame politiniame burbule stebina katutėmis plojanti opozicija. O juk būtent konservatoriai yra viceministrų „reformos“ autoriai. Ši kova prasidėjo dar 1996 metais, kai konservatorių dominuojamas Seimas įtvirtino savo terminą „viceministrai“ ir į šias pareigybes įstatymo pataisomis skyrė politinio pasitikėjimo valdininkams, nes siekė susodinti „savus“ vietoje ligi tol dirbusių specialistų.
2002-aisiais Seimas, kuriame daugumą sudarė socialdemokratai ir socialliberalai, grąžino karjeros tarnautojus į ministerijas sekretorių pareigybėms. Kiekvienoje ministerijoje liko po vieną viceministrą kaip politinio pasitikėjimo tarnautoją, visi kiti konkurso būdu buvo atrenkami specialistai.
Politinio pasitikėjimo pagrindu priimti viceministrai nori nenori kompetencijos ir srities žinių įgyja per tam tikrą laiką, todėl bepigu jiems prikišinėti nekompetenciją ir gąsdinti „juodaisiais sąrašais“.
Po 2008 metų Seimo rinkimų užsispyrę konservatoriai vėl panoro grąžinti savo tvarką. Jų pataisas vetavo prezidentas Valdas Adamkus, taip parodydamas, kad pritaria socialdemokratų požiūriui į ministerijų aukščiausių pareigūnų statusą, tačiau tuometinė Seimo dauguma veto atmetė.
Politologų nuomone, Vyriausybės įstatymo pataisos greičiausiai buvo daromos ne tik dėl partinių ambicijų ir interesų, nors šie veiksniai greičiausiai taip pat veikė. Skirtingas didžiausių partijų požiūris greičiausiai taip pat atspindi ir skirtingus principus, kuriais vadovaujamasi demokratinėse visuomenėse, reguliuojant renkamų partinių politikų ir valstybės tarnautojų santykius. Savo požiūrį socialdemokratai aiškino siekiu turėti profesionalią ir nepolitizuotą valstybės tarnybą, o konservatoriai pabrėžė būtinybę stiprinti politinę valstybės tarnybos kontrolę.
Politinio pasitikėjimo pagrindu priimti viceministrai nori nenori kompetencijos ir srities žinių įgyja per tam tikrą laiką, todėl bepigu jiems prikišinėti nekompetenciją ir gąsdinti „juodaisiais sąrašais“.
Gal jau laikas sugrįžti prie ankstesnės sistemos ir konkurso būdu atrinkti į šias pareigybes profesionalus, savo srities specialistus. Gal ministerijose užtektų vieno politinio pasitikėjimo pareigūno, galinčio pavaduoti ministrą, o konkurso būdu būtų atrenkami stabilūs ir profesionalūs specialistai, dėl kurių kompetencijos ir tinkamumo pareigoms būtų kiltų mažiau abejonių.
Abejonių dėl ministrų pavaduotojų reputacijos kildavo ir ankstesnėse Vyriausybėse, vyko ne vienas ikiteisminis tyrimas, pareigūnai buvo nuteisti. Teismas kaltu dėl piktnaudžiavimo tarnyba pripažino buvusį žemės ūkio viceministrą Aušrį Macijauską. Surastume ir kitų pavyzdžių, tačiau tai nebuvo sureikšminta iki šešėlio visai Vyriausybei.
Mojuoti šiai Vyriausybei „juoduoju viceministrų“ sąrašu galėtų bent jau ne tie, kurie nuolat iš šių pareigybių išgena konkursais atrenkamus profesionalus siekdami visiškos politinės įtakos. O tai ir bando daryti viceministrų „reformos“ autoriai.
Metami absurdo teatro spektaklius primenantys nepagrįsti įtarimai, neįvardinant konkrečių įrodytų prasižengimų, grąžina šalį į stalinizmo laikus ir sukuria baimės bei įtarinėjimų atmosferą. Tokios insinuacijomis siekiama pasirodyti, kad visa Vyriausybė atsiduria “šešėlyje”. Kam dar gali būti naudingas politinis nestabilumas?
Auksė Kontrimienė yra ministro pirmininko patarėja, LSDP prezidiumo narė
