„Kasdien pažiūriu į veidrodį ir klausiu savęs: ar ši gyvenimo diena yra mano paskutinė? Ar aš šiandien noriu daryti tai, ką ketinu daryti? Jei atsakymas kelias dienas iš eilės yra „ne“, žinau, kad reikia kažką keisti“, – įkvepiančioje kalboje Stanfordo universiteto studentams 2005-aisiais kalbėjo Steve Jobs. Šį ritualą „Apple“ kūrėjas kartojo nuo septyniolikos metų. Apie tai, ką jis nuveikė gyvenime, rašomos knygos ir kuriami filmai.
Kodėl S.Jobs mirtį pasirinko savo sėkmės trenere, nestebina – jis nuo paauglystės domėjosi Rytų religijomis ir filosofija, ypač budizmu. Rytuose įprasta iš mirties mokytis išminties. „Kasdien atsibundame puse penkių ryto ir liekame užsimerkę, kvėpuojame. Protas – dar ramus po nakties miego. Negalvojame, ką veiksime šiandien, nesijaudiname dėl to, kas įvyko vakar – tai jau praeitis. Susikoncentruojame į čia ir dabar ir reflektuojame mirtį“, – pasakoja budistų vienuolis Nick Keomahavong savo „Youtube“ kanale. Tokia ryto praktika budistams primena, kad nė viena diena nėra garantuota – jie pajunta dėkingumą už gyvybę ir norą gyventi prasmingai.
Lietuvoje, pagoniškoje, o vėliau – krikščioniškoje kultūroje, mūsų protėviai draugavo su mirtimi: vėlių laukdavo prie švenčių stalo, palikdami joms lėkštę, o gyvenimo laikinumą išreiškė posakiu: „Mirtis nuo nosies per sprindį“. Mirusius laidojo miestelio centre, bažnyčios šventoriuje, kur šalia vykdavo ir gyvųjų šventės. Tik nuo 18 amžiaus pabaigos kapines imta kelti užmiestin, rašo istorikas Mindaugas Paknys knygoje apie mirtį LDK kultūroje.
Atrodo, kad mirties tema nebaisi ir mums – jos pilna žiniasklaidoje, kompiuteriniuose žaidimuose, mene. Po antklodę lovoje, į burną kišant bulvių traškučius net smagu, kai blogą personažą filme pelnytai nušauna. Visgi, tai yra iliuzija. Tik atitraukime žmogų nuo ekrano ir pasakykime į akis vienintelį dalyką, dėl kurio jis gali būti tikras – visi mes mirsime – ir jo žvilgsnyje pagausime nerimą.
„Anksčiau 70 metų išgyventi buvo likimo dovana, o dabar mirti iki 70-ies atrodo neteisybė“, – rašo britų sociologas Tony Walter knygoje „Mirtis moderniajame pasaulyje“ (angl. „Death in the Modern World“). Išties – karo už lango nėra, meška laiptinėje nesudraskys, o medicinos mokslas labai pasistengė, kad įtikintų mus ilgu gyvenimu. Prašom – skiepų, prašom – vaistų, prašom – organą persodinimui.
Tačiau, paradoksas – kuo labiau ignoruojame mirtį, tuo sunkiau gyventi visavertį gyvenimą. Psichologinis mechanizmas čia aiškus – neigdamas realios mirties faktą, žmogus slopina nerimą, o neintegruotas į sąmoningą patirtį jis veikia nepastebimai. Mirties baimė neleidžia mums keistis, išeiti iš komforto zonos ir tapti iš tikrųjų laimingais. Tai liudija JAV psichiatro ir neuromokslininko Bruce Greyson tyrinėjimai. Daugiau nei keturis dešimtmečius jis domisi asmenybės pokyčiais, kurie įvyksta žmonėms sugrįžus iš klinikinės mirties. „Jokia psichoterapija nėra tokia efektyvi, kaip mirties patyrimas“, – sako jis naujienų portalui „Newsweek“. Žmonės jam pasakojo, kad nuo to tada, kai sugrįžo iš anapusinio pasaulio, jie prarado baimę mirti, o kartu – ir baimę gyventi. Jie jau nebebijo visko netekti ir nebebijo pasinaudoti progomis.
Steve Jobs jautėsi panašiai vien nuo galvojimo apie mirtį. Jis sakė, kad prisiminimas, jog mirsi – pats geriausias būdas išvengti mąstymo spąstų. Visi išoriniai lūkesčiai, išdidumas, visos baimės ar gėda, ar klaidos – šie dalykai atkrenta mirties akivaizdoje.
Vėlinių rytą, kaip ir bet kurį kitą, išjungsime žadintuvą. Galvoje iškart ims suktis dienos planai. O kas, jei tądien prisiminsime, kad esame mirtingi? Vėlinės – labai tinkama proga susidraugauti su mirtimi ir paversti ją savo sėkmės mokytoja.
