Jis taip pat teigia, kad dėl tos priežasties vakcinų sudėtyje yra svetimos DNR, kuri sukuria GMO (genetiškai modifikuotus organizmus) ir kelia grėsmę ateinančioms kartoms.
Pirmoji teiginio dalis atitinka tikrovę. Virusai yra tokia gyvybės forma, kuri negali daugintis tiesiog augimo terpėje (kaip bakterijos ar mielės), jie gali daugintis tik ląstelėse. Todėl kuriant vakcinas virusai auginami gyvūnų ar žmogaus ląstelėse (ląstelių kultūrose), po to iš jų išgryninami.
Gryninant virusus, kartu su jais gali likti labai maži kiekiai DNR (t.y., jos pėdsakai) iš suirusių ląstelių. Bet ta DNR tikrai negali patekti į mūsų ląsteles ir pakeisti mūsų genomo.
Apskritai į ląsteles DNR pati neįlenda. Laboratorijose mokslininkai naudoja sudėtingas genų inžinerijos, molekulinės biologijos technologijas, kuria specialius DNR vektorius, kad pavyktų „įbrukti“ į ląsteles svetimą DNR ir gauti tam tikrų genų raišką arba nutildyti tam tikrus genus.
To neįmanoma pasiekti tiesiog užpylus ant ląstelių DNR. Todėl visiškai neteisingas teiginys, kad patekę su vakcinomis maži kiekiai svetimos DNR gali pakeisti mūsų genomą ir sukelti pokyčius, kurie persiduotų ateinančioms kartoms.
Jeigu būtų taip paprasta pakeisti mūsų genomą, galėtume tuo būdu gydyti paveldimas, genetines ligas. Mokslininkai mėgina kurti tokias technologijas, bet tai labai sudėtingas uždavinys.
Viena iš tokių technologijų yra CRISPR-Cas technologija, kuri, kaip tikimasi, bus įvertinta Nobelio premija. Prie šios technologijos sukūrimo reikšmingai prisidėjo Lietuvos mokslininkai (prof. Virginijus Šikšnys su kolegomis), jų darbai pripažinti pasauliniu mastu.
Iš imunologinės pusės galėčiau pasakyti, kad vakcinose esantys DNR pėdsakai ne tik nekenkia, bet gali netgi padidinti vakcinų efektyvumą, nes sustiprina imuninį atsaką, t.y. veikia kaip adjuvantai.
Mūsų imuninės sistemos ląstelės turi specialius receptorius, kurie atpažįsta DNR ar RNR ir tuo būdu suteikia ląstelėms aktyvinimo signalą. Tie receptoriai vadinami TLR (angl. Toll-like receptors).
Patikrinau informaciją ir apie vakcinas, mėgindama suprasti, iš kur kyla tie mitai apie abortuotus kūdikius.
Turiu pripažinti, kad tą informaciją surinkti nelengva, o ne specialistui tikrai gali viskas atrodyti gana grėsmingai. Pavyzdžiui, radau tokių informacinių lapelių, kur rašoma, kad vakcinų sudėtyje yra tokių ir tokių ląstelių – turbūt iš ten D.Kepenis ir sėmėsi informacijos.
MMR vakcinos sudėtyje yra gyvi susilpninti tymų, kiaulytės ir raudonukės virusai. Du pirmieji kultivuojami viščiukų embrionų kultūrose, o raudonukės virusas – žmogaus ląstelių kultūrose – WI-38 fibroblastuose arba MRC-5 ląstelėse.
Lietuvoje naudojamos „Priorix“ vakcinos virusas kultivuotas MRC-5 ląstelių kultūroje. Istorija tokia: raudonukės virusas pirmą kartą buvo išskirtas ~1960 m. iš žmogaus abortuoto vaisiaus (nes virusas infekuoja vaisiaus ląsteles) ir padaugintas žmogaus ląstelėse, vėliau buvo susilpnintas beždžionės ląstelių kultūrose (Vero ląstelių linijoje).
Tačiau gyvūnų ląstelėse šis virusas labai blogai auga, todėl po susilpninimo jis kutivuojamas žmogaus ląstelių kultūrose.
Tos žmogaus ląstelių kultūros buvo sukurtos daugiau nei prieš 50 metų, jos yra labai gerai apibūdintos ir standartizuotos, bet tiesa yra ta, kad jos išvestos iš žmogaus embrioninių ląstelių.
Kitaip sakant, jos išvestos vieną kartą ir nuo tada iki šiol naudojamos, padauginamos. Kasmet pagaminama milijardai vakcinų dozių, tad nuolat reikalingos ląstelės virusams kultivuoti, bet niekas tam neaukoja gyvūnų ar žmonių.
Taip jau yra, kad normalios žmogaus ar gyvūnų ląstelės neauga in vitro, todėl ląstelių kultūros kuriamos naudojant vėžines arba embrionines ląsteles. Ląstelių linijos labai plačiai naudojamos ne tik virusams kultivuoti, bet ir daugeliui kitų tikslų (pvz., biofarmacinių preparatų gamybai), taip pat moksliniams tyrimams. Yra dideli tarptautiniai ląstelių bankai, galima ten įsigyti ląstelių linijų. Ir mes savo laboratorijoje naudojame įvairias ląstelių linijas – ne tik gyvūnų, bet ir žmogaus kilmės.
Ta pačia proga pasidalinsiu informacija apie MMR vakcinos potencialias grėsmes nėštumo metu. Iš tiesų nerekomenduojama šia vakcina skiepytis nėštumo metu, nes vis dėlto ten virusai yra gyvi, nors ir susilpninti. Žinoma, kad raudonukės virusas pereina placentą – tuo jis potencialiai gali būti pavojingas, nors ir susilpnintas.
Bet kadangi MMR vakcina seniai naudojama, jau surinkta daug duomenų apie jos saugumą. Yra nemažai atvejų, kai nežinant apie nėštumą buvo pasiskiepyta MMR vakcina, bet neaprašyta nė vieno atvejo, kad vakcina būtų sukėlusi vaisiaus apsigimimą. Tai rodytų, kad vakcina greičiausiai yra saugi net ir nėštumo metu, bet, aišku, vakcinų gamintojai apsidraudžia ir nerekomenduoja nėščiosioms skiepytis.
Aurelija Žvirblienė yra Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro Imunologijos ir ląstelės biologijos skyriaus vedėja, profesorė
