Kalbu apie Raimondą Kuodį, kuris iki tapimo valdančiųjų atstovu labai rūpinosi ir medikų darbo užmokesčio didinimu, ir laimės ekonomikos propagavimu ir pan. Dabar visa tai jau vadina popsu.
Ar kas nors manote, kad lengvatinis PVM vaistams yra populizmas?
Mažai rasime pritariančių, kad reikia pasipinigauti iš tų, kurie negali išvengti pirkimo, nes įsigyja prekes, be kurių negalėtų išgyventi.
Viena tokių prekių yra maistas.
Dabartiniai valdantieji daug kartų bandė apsimesti besirūpinantys gaunančiais mažiausias pajamas ir net bandė ieškoti analogijų su „gyvulių ūkiu“.
Tačiau realybė yra kiek kitokia. Štai pavyzdžiui vaistai.
Retas žino, kad maksimali priemoka už vieną vaistą nuo LVŽS vyriausybės nustatyto 3,93 euro prie „konservatorių“ buvo padidinta iki 5,87 euro. O tai yra daugiau nei 30 proc.
Tačiau sugrįžkime prie maisto.
Lietuva yra tik viena iš vos kelių Europos Sąjungos valstybių, kurioje maisto produktams taikomas standartinis pridėtinės vertės mokestis.
Jokių išimčių, jokių lengvatų net būtiniausioms prekėms.
Ar esame tokie turtingi, turtingesni už vokiečius, belgus, austrus, prancūzus, suomius, čekus, italus, jau nekalbant apie kaimynus lenkus?
Žmonės tikrai gali nepirkti naujo didesnės įstrižainės televizoriaus, ar naujausio modelio mobiliojo telefono, tačiau nevalgę būti jie negali.
Reportažuose jau ir jaunos šeimos pabrėžia maistą perkančios per akcijas.
Vadinasi, išlaidos maistui sudaro reikšmingą dalį namų ūkio pajamų ir dėl to galbūt tenka atsisakyti kitų poreikių. Ir tai gali būti išlaidų mažinimas kultūrai, vaikų užimtumui, poilsiui ir kitoms reikmėms.
Dauguma Europos šalių taiko gerokai mažesnį PVM tarifą maisto produktams, nes jie yra ne prabangos, ne laisvalaikio ar pramogų, o pirmo būtinumo prekė.
Austrija, kur standartinis PVM tarifas yra 20 proc., maisto produktams taiko tik 10 proc. tarifą.
Belgijoje PVM tarifas maisto produktams siekia 6 proc., Nyderlanduose – 9 proc., Čekijoje – 15 proc., Prancūzijoje – 10 proc., Liuksemburge – 3 proc., Maltoje ir Jungtinėje Karalystėje – 0 proc.
Pridėtinės vertės mokesčio už maisto produktus lenkams (o ir Lenkijoje apsiperkantiems lietuvaičiams) išvis nereikėjo mokėti 2022–2023 metais.
Iki tol buvo taikomas 5 proc. PVM lengvatinis tarifas.
Turbūt tai yra atsakymas, kodėl tiek daug mūsų tautiečių apsipirkti važiuoja į kaimyninę Lenkiją ir ten palieka savo sunkiai uždirbtus pinigus.
Pridėtinės vertės mokestį (PVM) tuometinė konservatorių Vyriausybė „laikinai“ padidino 2009 metais, finansinės krizės metu.
Bet tarifas iš laikino tapo pastoviu ir nekeičiamu.
Beje, iki tol kai kuriems produktams (ekologiškai produkcijai, šviežiai mėsai ir žuviai) buvo taikomas 5 proc. mokestis.
Atlyginimų augimas nepasivijo kainų augimo
Maisto kainos mūsų šalyje pastaraisiais metais šoktelėjo bene labiausiai Europoje.
Per dvejus metus jos padidėjo net 46,8 proc. – beveik dvigubai sparčiau nei vidutiniškai Europos Sąjungoje (ES vidurkis siekia 26,5 proc.).
„Eurostat“ vertinimu, maisto kainų lygis Lietuvoje 2022 metais jau buvo pakilęs iki 99 proc. ES vidurkio, kai dar 2021 metais kainų lygis siekė 88 proc. vidurkio.
Šiuo metu, preliminariais skaičiavimais, maisto kainų lygis Lietuvoje jau viršija ES vidurkį. O pajamos pasivijo? Naivus klausimas, ar ne?
Vis dar brangi energetika, sutrūkinėjusios maisto tiekimo grandinės, karas Ukrainoje...
Taip, tai veikia, tačiau kodėl kitos šalys sugeba sušvelninti nepalankių aplinkybių poveikį kainoms ir žmonėms? Ką jos daro kitaip?
ES buvo lankstesnė nei Lietuvos valdantieji
2022 metais Europos Sąjunga atnaujino pridėtinės vertės mokesčio direktyvą – išplėtė prekių ir paslaugų sąrašą, kurioms valstybės narės gali taikyti lengvatinį tarifą.
Taigi sprendimą – įvesti ar ne lengvatinį apmokestinimą maistui – atidavė į nacionalinės valdžios rankas.
Standartinis PVM tarifas šalyje narėje negalėtų būti mažesnis kaip 15 proc., o lengvatinis tarifas – mažesnis kaip 5 proc.
Europos Komisija buvo įsitikinusi, kad PVM sumažinimas maistui leistų sušvelninti maisto produktų kainų šuolį.
Taip ir nutiko. Atliktas maisto kainų Ispanijoje, Norvegijoje ir Vokietijoje tyrimas atskleidė, kad po PVM lengvatos įvedimo maistas atpigo.
PVM sumažinimas tyrime įvardytas kaip efektyvus įrankis.
Ar Lietuva pasinaudojo šiuo įrankiu? Ne.
Lietuvos vyriausybė viena iš nedaugelio nusprendė, kad mūsų gyventojams maistas matyt nėra būtinoji prekė.
Jau nekalbu apie lengvatinio PVM tarifo maitinimo įstaigoms panaikinimą, dėl ko jau dabar pabrango mokinių ir ligonių maitinimas.
Ar tikrai lietuviai daug išleidžia maistui?
Pirmiausia, mažesnio PVM maisto produktams reikia dėl socialinio teisingumo.
Didelė gyventojų dalis Lietuvoje maistui išleidžia daugiau nei 30 proc. savo visų pajamų.
Daugumai tampa sudėtinga įpirkti maistą, žmonės renkasi prastesnės kokybės ar besibaigiančio galiojimo produktus.
Net pigiausių produktų vidutinis krepšelis 2023 m. liepą buvo 31,9 proc. brangesnis nei 2021 metų viduryje.
Senatvės pensininkai 2021 metais maistui skyrė net 37,4 proc. vartojimo išlaidų, rodo kas penkerius metus Statistikos departamento atliekamo namų ūkių biudžetų tyrimas.
Kuo mažesnės pajamos, tuo šiam vartojimui tenkanti išlaidų dalis yra didesnė.
Vakarų Europos gyventojas maistui vidutiniškai skiria 15,9 proc. savo mėnesio išlaidų.
Beje, kai 2018 metais kainos augo tik keliais procentais ir taip neslėgė žmonių, konservatoriai Seime surengė diskusiją ir įregistravo įstatymo projektą, siūlantį iki 9 proc. mažinti PVM maisto produktams.
Tada jie įtikinėjo, kad kainos kristų 10 proc.
2020 m. eidamas į Seimo rinkimus Liberalų sąjūdis savo rinkimų programoje buvo įrašęs punktą „PVM būtiniausiems maisto produktams mažinti iki 5 proc.“
Skaičiuota, kad dėl sumažinto PVM biudžetas netektų apie 400 milijonų eurų, bet lietuviai panašiai paliekantys Lenkijoje, o „biudžeto praradimai nebūtų tokie dideli, nes padaugėtų perkančiųjų ir padidėtų prekių apyvarta“.
Galų gale turtingesnieji maistui sutaupytus pinigus vis tiek išleistų ir tai paskatintų vystytis kitas ūkio šakas.
Ar tai manipuliacija, ar veidmainystė, ar vis dėlto galimybių mažinti maisto kainas yra?
Kai kainos augo keliais procentais, dabartiniai valdantieji siūlė mažinti PVM.
Kai kainos augo dešimtimis procentų esant rekordiškai 20 proc. infliacijai, jie tokias idėjas neigė ir tebeneigia.
Nesugebėdami kitaip padėti žmonėms, dabar suteikė „malonę“ – leido prekiauti pasibaigusio galiojimo maisto prekėmis!
Atėmė jas iš maisto banko ir sudarė sąlygas jas pardavinėti parduotuvėje, kad pinigų stokojantys pirktų maistinę vertę, išvaizdą ir estetiką praradusias prekes.
Tik priminsiu, kad prieš kelis metus atlikinėti tyrimai parodė, jog mes jau ir taip gauname prastesnės kokybės produktus nei kitos ES šalys.
Dabar jie galės būti dar blogesni. O ir garantijos, kad pardavėjai reikšmingai sumažins kainas tokio „pratęsto galiojimo“ produktams, nėra.
Antra, PVM sumažinimas leistų padidinti gyventojų perkamąją galią ir skatintų vartojimą, tuo pačiu ir ekonomikos augimą, darbo vietų išsaugojimą.
Jei šiandien PVM surinkimas į biudžetą ir sumažėtų, ilgainiui mokesčių surinktume daugiau iš didesnio vartojimo ir augančios vietinės gamybos.
Vyriausybė atkakliai tvirtina, kad dėl sumažinto PVM biudžetas netektų, skirtingais skaičiavimais, 400–450 milijonų eurų, o vartotojams nebūtų jokios naudos, ją esą pasiglemžtų prekybininkai.
Bet kitose šalyse tai sukontroliuojama! Energetikos kainų šuoliui sušvelninti skyrėme 1 milijardą eurų – ar dėl to nukentėjo krašto gynyba ar pensijos?
Maistas, kaip ir šildymas, elektra, yra būtinieji žmonių poreikiai.
Trečia, PVM lengvatinis tarifas būtiniausiems maisto produktams ne tik atpigintų maistą žmonėms, tačiau ir leistų laimėti konkurencinę kovą su kitose šalyse gaminama produkcija.
Lietuvos ūkininkams tampa sudėtinga konkuruoti su atvežtine produkcija, pirmiausia iš Lenkijos, kur PVM yra keturis kartus mažesnis – tik 5 proc.
Neatlaikydami konkurencinės kovos, pieno gamintojai, mėsininkai, vaisių ir daržovių augintojai vos suduria galą su galu, nes tokia veikla tampa nuostolinga.
Ketvirta, didelis PVM sudaro prielaidas šešėlinei prekybai.
Ūkininkai sako: tramdykite šešėlinę prekybą kaimyninės Lenkijos produkcija ir kompensuosite PVM praradimus.
Dabar šešėliniams prekiautojams (ypač prekyvietėse) nepalanku dirbti su vietos augintojais, kurie parduoda produkciją išrašydami sąskaitas faktūras, nes kaina iš karto „užauga“ 21 procentu.
Jiems yra žymiai pigiau maisto produktų įsivežti iš Lenkijos.
Štai dėl visų šių argumentų bei Europos šalių gerosios patirties esu įsitikinęs, kad Lietuva gali ir turi įsivesti 9 proc. pridėtinės vertės mokestį maisto produktams.
