Vėžys – viena labiausiai gąsdinančių diagnozių. Kartais pagrįstai, o kartais ir visiškai be pagrindo, nes tai itin įvairialypė liga, o labai nemažai daliai pacientų jau mokame ir galime padėti. Tačiau ar baimė yra pati tinkamiausia reakcija į šį susirgimą? Kartais baimė galbūt ir padeda, ypač jei ji suveikia kaip motyvuojantis veiksnys nueiti ir pasitikrinti sveikatą, ar keisti gyvenimo įpročius. Tačiau baimėje gyventi nėra gerai. Ji motyvuoja neilgam. Todėl visuomet geriau ne bijoti, o ruoštis.
Negali žinoti, ką mokslas nuveiks ateityje ir galbūt ras būdą, kaip suvaldyti ar net užkardyti onkologinius procesus žmogaus kūne. Tačiau kol kas tai tėra svajonė. Tuo tarpu randant efektyvius sprendimus ir suvaldant kitas ligas, onkologiniai susirgimai, tikėtina, ilgainiui taps pagrindine mirties priežastimi.
Taip jau yra atsitikę tokioje šalyje kaip Japonija, kur mirtys nuo vėžio jau gerokai aplenkė mirtis nuo širdies ir kraujagyslių ligų. Kuo ilgiau gyvensime, o tai jau vyksta, tuo didesnė tikimybė, kad daugeliui iš mūsų teks asmeniškai susidurti su onkologiniu susirgimu. Taigi, ką kiekvienas iš mūsų galime padaryti?
Visko, žinoma, neišspręsime, nes ne viską ir žinome. Tačiau yra dalykų, kuriuos išspręsti galime ir tai beveik nieko nekainuoja, arba kainuoja labai nedaug. Bent jau finansine prasme. Ilgą laiką buvo galvojama, kad egzistuojančio genetinio polinkio sirgti tam tikromis ligomis negalime pakeisti.
Genetika – ne viskas.
Kai kurie iš žalingų įpročių gyvenantys verslai tokiu fatalizmu net naudodavosi savo tikslais, pateikdami retus pavyzdžius visą gyvenimą rūkiusių ir plaučių vėžiu nesusirgusių žmonių, bei rodydami tuos kurie susirgo ir niekada nerūkę. Iš tiesų, genetika labai svarbi. Ji vis labiau pasitelkiama tiek diagnozuojant, tiek gydant onkologinius susirgimus. Jau dabar nustatinėjamos genetinės vėžio formos ir pagal tai sprendžiama, kiek navikas bus ar nebus jautrus gydymui.
Tačiau genetika – ne viskas. Pastaruoju metu vis daugiau kalbama apie savotišką genetikos seserį – epigenetiką. Tai mokslas, tyrinėjantis, kaip mūsų gyvensena ar aplinkos poveikis gali paveikti mūsų genuose užkoduotų procesų pasireiškimą. Ir atsiranda vis daugiau įrodymų, kad mes galime ne tik išvengti kai kurių problemų, pasirinkdami sveiką gyvenseną, bet ir kai kuriuos procesus savotiškai atsukti atgal.
Yra daugybė vėžį galinčių sukelti medžiagų. Dalis jų sklando ore, kuriuo kvėpuojame ir vargiai jų išvengsime, nors galime stengtis išspręsti ir šią problemą. Galime stengtis ieškoti mažiau aplinką teršiančio kuro, galvoti apie elektromobilius ir t.t. Tai labai plati tema ir tęsti būtų galima labai ilgai. Bėda gal tik ta, kad asmens lygiu čia pasiekti greitų ir reikšmingų pokyčių nėra labai paprasta.
Pradžiai galėtume atsisakyti dviejų pačių pavojingiausių kancerogenų: tabako gaminių ir alkoholio.
Tačiau yra ir paprastesnių veiksnių. Pradžiai galėtume atsisakyti dviejų pačių pavojingiausių kancerogenų: tabako gaminių ir alkoholio. Be šių vėžio sukėlėjų galėtume gyventi, tereikia apsisprendimo. Labai gerai, kad Lietuvoje pavyko apginti mokslu pagrįstą alkoholio kontrolės politiką. Tačiau tiek tabako, tiek alkoholio kontrolės srityse dar yra ką nuveikti. Kitos dvi dedamosios – mityba ir fizinis aktyvumas – sudėtingesnės, nes mitybos atveju sprendimai gana sudėtingi, dėl jų iki šiol ginčijasi specialistai, o fizinio aktyvumo atveju reikalauja valingų aktyvių pastangų ar net infrastruktūros.
Tačiau abiem šioms sritims labai rimtus ir stiprius pamatus galima pakloti dar darželyje ir mokykloje, kur praėjusioje kadencijoje, valdant Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungai, buvo reikšmingai pakoreguoti tiek vaikų maitinimo reikalavimai, tiek įvestas fizinio pajėgumo vertinimas, kad būtų galima vertinti fizinio pajėgumo pokyčius ir imtis priemonių jei būtų pastebėtos neigiamos tendencijos. Dabar šį prasmingą LVŽS inicijuotą darbą tereikia tęsti.
Žmonėms, kurie jau turi priklausomybę nuo tabako, alkoholio, ar reikia rimčiau koreguoti mitybą bei saugiai parinkti fizinio aktyvumo režimą, galėtų padėti gyvensenos medicinos specialistai, kurie būtent tiems tikslams ir pradėti rengti Lietuvoje. O mūsų šalis šioje srityje tapo pradininke ne tik Europoje, bet ir pasaulyje. Deja, pastaruoju metu apie šių specialistų vaidmenį beveik nieko nebekalbama.
Visgi sveika gyvensena neužtikrina, kad su onkologiniu susirgimu nesusidursime. Ir tuomet iškyla poreikis anksti pastebėti susirgimą ir laiku pritaikyti gydymą. Anksti diagnozavus ligą, sėkmės procentas labai išauga, nes nustačius vėžinį susirgimą ankstyvoje stadijoje galima padėti daugeliui pacientų ir visiškai juos išgydyti.
Lietuvoje veikia net kelios vėžio patikros programos: krūties, gimdos kaklelio, storosios žarnos ir prostatos vėžio. Tačiau tenka apgailestauti, kad tikrai ne visi, kuriems ateina laikas pasitikrinti, tą padaro. Dar 2018 m. mano iniciatyva Lietuvoje startavo atrankinės patikros dėl onkologinių ligų programų koordinavimo centrai. Nuo jų sėkmingo darbo priklausys, ar sugebėsime rasti sisteminius sprendimus dėl vis dar neefektyvios vėžio patikrų sistemos, kai dalį onkologinių susirgimų nustatome per vėlai.
Sveika gyvensena neužtikrina, kad su onkologiniu susirgimu nesusidursime.
Taip pat galime stebėti ir labai didelius netolygumus ar net labai skirtingus šeimos gydytojų komandų rezultatus. Kodėl vieniems pavyksta savo pacientus laiku nukreipti vėžio patikroms, o kitiems to padaryti neišeina, išlieka taip ir neatsakytu klausimu. Matyt, turime žiūrėti į tuos, kuriems sekasi geriausiai ir jų patirtį stengtis perduoti kitiems. Tai jau sveikatos sistemos organizatorių darbas.
Tačiau ir ankstyva diagnostika dar neužtikrina sėkmės. Onkologinių ligų diagnostikai ir gydymui reikia didelės ir kvalifikuotos medikų komandos. Viskas prasideda nuo detalaus ištyrimo, kuriame labai svarbūs ne tik onkologai, bet ir radiologai, genetikai ir kiti specialistai. Lietuva turi tikrai puikius pasaulinio lygio medikus ir mokslininkus, tačiau jie negali dirbti plikomis rankomis.
Ir ankstyva diagnostika dar neužtikrina sėkmės.
Būtina nuolat atnaujinti diagnostinę ir gydymo įrangą, kuri kainuoja milijonus eurų, o pačios gydymo įstaigos to padaryti nebūtų pajėgios. Todėl labai svarbu turėti aiškų tokios įrangos atnaujinimo planą bei numatyti naujos įrangos įsigijimą ir plėtrą.
Kaip visiško nesuvokimo pavyzdį galima būtų pateikti praėjusioje kadencijoje žertą kritiką ir patyčias dėl suplanuoto ciklotrono, kuris užtikrins visiškai kito lygio radiologinę diagnostiką bei atvers galimybes mokslui, arba kritiką dėl gama peilio, su kuriuo jau padaryti šimtai operacijų be pjūvio pacientams, kurie anksčiau dėl sudėtingos problemų lokalizacijos ir fizinio priėjimo galimybės ir išplitimo būdavo pasmerkti. Kad tokia įranga atsirastų, neužtenka tik pinigų, reikia ir mokančiųjų ja dirbti bei supratimo, kad medicinoje ne taip, kaip kitose srityse pigumas nėra tolygus viešajam gėriui.
Labai svarbu ir tai, kad Lietuva neatsiliktų registruodama ir į kompensavimą įtraukdama naujus, onkologinėms ligoms skirtus gydyti vaistus. Tokių vaistų kaina nepaprastai didelė, todėl labai svarbu, kad valstybė ieškotų galimybių tokius brangius vaistus įsigyti bendrai su kitomis šalimis. Mūsų, LVŽS Vyriausybės, pradėtas bendradarbiavimas su Vyšegrado šalimis lyderiaujant Lenkijai kol kas yra įšalęs ir, galima sakyti, nieko, išskyrus kalbas, nebevyksta.
Praėjusioje kadencijoje įgyvendinant vaistų politiką į kompensavimą buvo įtrauktas rekordinis skaičius naujų onkologinėms ligoms skirtų gydyti medikamentų skaičius. Tai atvėrė visiškai naujas galimybes mūsų pacientams. Tačiau šiandien jau girdime apie buksuojančius biurokratinius mechanizmus ir vėluojantį vaistų atėjimą į Lietuvą. Tai vėlgi politinės lyderystės stokos iliustracija.
Absoliuti dauguma su šia liga susidūrusių pacientų kalba apie baimę, nežinią, polinkį į depresiją, nerimą ir kitus slegiančius išgyvenimus.
Tais atvejais, kai susirgimas ar jo forma itin reta, turi būti nepamirštas Europoje veikiantis referencinių centrų tinklas, kad pagalbos sulauktų kiekvienas susidūręs su reta sveikatos būkle.
Onkologinė liga ir jos gydymas yra iššūkis ne tik fiziniam mūsų kūnui. Absoliuti dauguma su šia liga susidūrusių pacientų kalba apie baimę, nežinią, polinkį į depresiją, nerimą ir kitus slegiančius išgyvenimus. Todėl labai svarbu, kad sugebėtume gydyti ne tik kūną, bet nepamirštume ir sielos, dvasinių poreikių. Lietuvoje dar tik įsibėgėja onkopsichologijos sritis – specialistai jau rengiami, tačiau jų kol kas tikrai yra per mažai. Labai svarbu, kad jų rengimas nesustotų, o centrų vadovai suprastų jų svarbą pacientams.
Kad ir kokia gera būtų prevencija, diagnostika ir gydymas, dalis pacientų neišvengiamai pasieks tokią būseną, kuomet ligos išgydyti nebebus įmanoma. Tokiais sudėtingais atvejais visas dėmesys turi būti skiriamas tam, kad žmogus nekentėtų ir galėtų be kančios oriai baigti savo gyvenimą, galėdamas pasirinkti, kur ir kaip tai nori padaryti. Kalbu ne apie eutanazijas ar nusižudymo kapsules, apie kurias, kaip apie „inovacijas“, pastaruoju metu pasipylė publikacijos.
Medicina šiuo metu jau tikrai pajėgi užtikrinti žmogui galimybę nekentėti skausmo, gali padėti jam išspręsti slaugos klausimus, nepamirštant žmogaus dvasinių poreikių. Tų poreikių gali turėti ir ligonį slaugantys artimieji. Jų taip pat nederėtų palikti be pagalbos. Tikrai nedažnas norėtume paskutines dienas praleisti daugybės kitų pacientų apsuptyje palatoje, kur negalėtume matyti savo artimųjų. Todėl pagalbos į namus ir hospiso paslaugos turi gauti reikšmingą valstybės ir savivaldybių paramą, kad taptų prieinamos kiekvienam jos reikalingam. Mirties nereikia ignoruoti, jai, kaip ir ligai, galima ruoštis.
Mintys šiame straipsnyje yra tik labai paviršutiniškas bandymas paliesti bent esminius onkologijos aspektus. Tai itin kompleksinė problema ir paprastų sprendimų kol kas nėra. Labai svarbu, kad visiems išvardintiems elementams būtų skiriamas pakankamas dėmesys. Šį kartą ir Europos Komisija pademonstravo lyderystę pristatydama Europos kovos su vėžiu planą. Labai svarbu, kad Lietuva tinkamai pasinaudotų plano teikiamomis galimybėmis ir vėžys prarastų bauginantį įvaizdį.
