Aurimas Navys: Psichologinių manipuliacijų seilės – nulinčiuokime poną Griną

Buvęs valstybės saugumo (Valstybės saugumo departamento, ačiū) vadas kažką pasakė.
Aurimas Navys
Aurimas Navys / Irmanto Gelūno / BNS nuotr.

Visi ekspertai sutinka, kad Lietuvos pramonė tikrai nukentėtų uždraudus pardavinėti alkoholį ne specializuotose vietose.

Navio argumentai kvaili, nes jis užsiima neaiškia veikla.

Ne tarnybos metu, ne uniformuotas, galimai neblaivus karys sukėlė eismo įvykį, dėl kurio, pasak liudininkų, yra kaltas.

Girdėta?

Didžiajai informacijos vartotojų daliai šie pateikti teiginiai nesukelia jokių klausimų. Jie greitai nuryjami ir laukiama tokių ar panašių dar ir dar. Tik daugiau ir tik greičiau.

Prisivartojus ir apsvaigus nuo nekokybiško, bet dažniausiai sąmoningai užraugto informacinio rašalo, sugėrovai per daug nemąstydami buriasi į vienminčių kuopeles, emocingai palaikydami vienas kitą, glėbesčiuojasi ir bučiuojasi, taškydamiesi psichologinių manipuliacijų seilėmis.

Galiausiai išsiskiria, pažadėdami abipusę amžiną pagarbą, o pakirdę kamuojami surogatinės realybės pagirių, puola taisyti sveikatą gydytojų nerekomenduotinu būdu – dar viena apgalvotai paruoštos dezinformacijos doze.

Ir net tie, kurie klampiame informacinio įtakojimo liūne stengiasi kapanotis viršuje, nori nenori perima negudrius, bet veiksmingus psichologinių operacijų (slepiamų propagandos sąvoka) triukus. Mat reikalas čia iš tiesų paprastas – propaganda, arba žinių skleidimas (iš lotynų k. propagare – skleisti) gali būti ir visiškai skaistus (baltas), kai ir informacijos šaltinis yra aiškiai žinomas, ir pateikiama informacija yra patikima bei lengvai patikrinama, bet.

Bet dažniausiai toks informavimas yra nelabai efektyvus, reikalaujantis daug pastangų, o svarbiausia – laiko ir intelektualių gebėjimų, kuriais tūlas informacijos dalytojas retai kada apdovanotas. Tokios informacinės darbo bitės savininkams tenka imtis ypatingo sumanumo ir greitą efektą duodančių psichologinių manipuliacijų. Jomis ypač paprasta naudotis autoritariniams režimams, kontroliuojantiems žodžio laisvę ir visą žiniasklaidą.

Ne vienas psichologinis tyrimas rodo, kad žmonės linkę tikėti tuo, kas jiems yra autoritetas, neleisdami sau pagalvoti, kad ir didžiausias autoritetas kartais klysta.

Štai Rusijoje toks režimas jau po pirmojo karo su Čėčėnija fiasko ėmėsi darbuotis buvusio KGB pulkininko, premjero ir amžino prezidento parėdymais: pradžioje formuodamas viešąją nuomonę valstybės viduje, o netrukus – ir „artimajame užsienyje“. Kiek vėliau, Kremliaus psichologinių operacijų produktai, dezinformacija, dažnai nesibodint medinio melo, ėmė plisti po visą pasaulį RT televizijos (Russia Today) užkratu.

Okupavus Krymą, melo ir smegenų plovimo mašina ėmė veikti dar energingiau. Imti išnaudoti ne tik plazminiai, bet ir kitokie, remiantis nauja technologija, pagaminti ekranai.

Į juos, veikiant skaitmeninėmis palydovinėmis transliacijomis, buvo perduodami Rusijos režimo psichoperantų sukonstruoti psichologinio poveikio užtaisai. Internetinės žiniasklaidos ir socialinių tinklų pakaitalai, tokie kaip „Sputnik“, „Facebook“ botai bei netikros „Twitter“ paskyros, išsikerojo visuomenėje su labai aiškiais ir konkrečiais sumanytojo tikslais.

Itin konservatyviai auditorijai, nesutinkančiai su išmaniuoju pasauliu, numatytų tikslų įgyvendinimui buvo sugalvoti geltonosios spaudos ir užsakytos reklamos leidinukai. Jie, „Maximose“ šviečiantys Stalino veidais ant blizgių viršelių, dar ir dabar kviečia prisiliesti neatsargų senolį. Prisiliesti, ir tuoj pat išsitepti sunkiai atplaunamu mėšlu.

Tiek propagandos grandkūrėjų Kremliuje, tiek ir visiškai ar nelabai pavykusių, jaunų ir pagyvenusių Lietuvos politikų, visuomenės veikėjų ar žurnalistų, tikslingai besimokančių manipuliacijos amato ar tik kaip beždžionėlė (atsiprašau „niekuo dėto“ gyvūno) veidrodžiu atkartojančių mokytoją, tikslai netgi plika akimi lengvai įmatomi, nors dėl to paprastumo – ir ypač pavojingi.

Visų pirma, tokiais veiksmais siekiama diskredituoti ir numenkinti bet kokią kritiką, o išsakomus argumentus ar kvietimą diskusijai paversti pajuokos objektu. Carlas Saganas (beje, iškeliavęs anapus 1996 m.), nepailstantis gyvybiškai svarbaus balanso tarp skepticizmo ir atvirumo ieškotojas, nurodo, kad tokia retorika pasižymi mažiausiai dvidešimčia plačiai naudojamų alogizmų.

Čia paminėsiu tik keletą iš jų, beveik kasdien sutinkamų tiek mūsų buityje, tiek ir oficialių valstybės asmenų iš terorizmu garsėjančios rytų kaimynės pranešimuose, tikėdamasis, kad smalsesnieji patys apsišvies.

Ad hominem (lotyniškai – į žmogų) pseudoargumentacija paremta asmens įžeidinėjimu, tikrų ar išgalvotų asmenybės bruožų niekinimu, taip ir neatsakant į to asmens keliamus klausimus ar išsakomą kritiką.

Pavyzdžiui, vienas žinomas Lietuvos apžvalgininkas feisbuko paskyroje išvadina Gediminą Griną buvusiu KAM Antrukų ūkvedžiu, taip neva pagrįsdamas, kad (ar taip buvo?) tokias pareigas ėjęs žmogus negali išsakyti racionalios argumentuotos nuomonės. Panašiu būdu ir Kremlius, suasmenindamas demokratiškai išrinktą Lietuvos „valdžią“ vadina fašistine, todėl ir jos reikalavimą atlyginti už okupaciją priskiria fašistiniam, t.y. neargumentuotam veiksmui.

Kita argumentacija – remiantis autoritetu, yra ypač populiari Lietuvos padangėje. Mano geras bičiulis verslininkas tą puikiai perteikė vienu pavydžiu. „Jei negali prisirašyt prie pavardės kokio titulo (daktaras, pulkininkas, premjeras), tai bent kostiumą užsidėk ir kaklaraištį pasirišk“, – moko jis mane savo gyvenimo patirtimi.

Propagandos meistrų tikslas – sukelti nepasitikėjimą, o kartais ir neviltį. Visų pirma savimi. Toliau – savo šeima, visuomene, valstybe.

Ir iš tiesų, ne vienas psichologinis tyrimas rodo, kad žmonės linkę tikėti tuo, kas jiems yra autoritetas, neleisdami sau pagalvoti, kad ir didžiausias autoritetas kartais klysta.

Prezidentas ar patriarchas, nesvarbu.

Ant autoritetų „pasimauna“ paprasti žmonės, ant jų savo laiku „pasimovė“ ir Vakarų valstybių vadovai. Juk negali prezidentas V.Putinas meluoti. Jei sako, kad nėra, reiškia nėra rusų karių Ukrainoje. Ir Sirijoje taip pat. Ir Rusijos sūškės (Su-24M) neskraido Turkijos teritorijoje.

Na ir trečias kritiko nugesinimo būdas iš daugelio, kuriuos mini Carlas Saganas, yra argumentacija remiantis neigiamomis pasekmėmis (čia jokio skirtumo, ar tos pasekmės tikros, ar išgalvotos). Štai, sakoma paprastam Rusijos piliečiui apie „fašistų“ valdomą Lietuvą: ką gero gali duoti Europos Sąjunga, jeigu iš 3,7 mln. Lietuvos gyventojų liko tik 1,4 mln.?

Arba ekspertas – bokalų fronto karys patriotiškai kerta: jeigu neuždrausim islamo Lietuvoje tuoj pat, tai kaip ir Paryžiuj, sulauksim terorų aktų Vilniuje.

Na, bet tęskim, toliau. Antrasis propagandos meistrų tikslas – sukelti nepasitikėjimą, o kartais ir neviltį. Visų pirma savimi. Toliau – savo šeima, visuomene, valstybe. Esame daug kartų girdėję, kad Seimas – vieni vagys, Vyriausybė – nevykėlių, kariuomenėje girtuokliai, tinginiai ir veltėdžiai (pridėkit, jei norit, kad kariomenė (sic!) neatsilaikys ir dviejų valandų karo atveju), gyvenimas Lietuvoje gerėja, bet blogėja, Euromaidaną organizavo JAV slaptosios tarnybos...

Galit tęsti, nes manau, kad dar daug tokių ir panašių frazių esate prisirankioję. Bėda čia ta, kad manipuliatoriui, siekiančiam nuvertinti kalbėtoją, skaldyti visuomenę, valstybę ar NATO, nereikia nieko įrodinėti, pagrįsti patvirtinančiais faktais. Užtenka pasėti mažą mažulytę lyg utėlę abejonę. Juk žmogus, pasak Descartes'o, abejoja, (reiškia mąsto), vadinasi, yra.

Trečioji psichologinių operacijų užduotis – iškraipyti, o dažnai ir falsifikuoti faktus. Pamenat, kūjo ir pjautuvo formos liežuvio parengtas frazes apie „savi šaudė į savus?“ Tai žinomas, akivaizdus melas, kai Kremliaus propagandistai, tikrindami nebaudžiamumo Lietuvoje ribas, gerokai persistengė. Tada partizanų „tautos išgama“ pramintas A.Paleckis buvo nuteistas baudžiamojoje byloje.

Ukrainos – Rusijos kare, tokie faktų iškraipymai ir Kremliui parankios realybės kūrimas yra kasdienybė. Vien jau ko žymioji ponia Cipko verta: ji užfiksuota bent šešiose skirtingose Ukrainos vietose užsiimanti vis skirtinga veikla, bet dažniausiai – visur nukentėjusi nuo banderovcų ar pravosekų.

Dėl tokios pakaitinės realybės kūrimo niekada negali žinoti, ar tai, ką pateikia Rusijos žiniasklaida, yra tik dar vienas išgalvotas melas, ar jau tai buvo kada nors įvykę, kaip kad, pavyzdžiui, atvejyje su „ukronacionalistų pravosekų“ nukankinta mergaite. Jos nuotraukas prieš pusmetį Putino režimas „netyčia“ pasiskolino iš publikacijos apie 2011 metų Sirijoje mūšio metu nukentėjusius civilius.

Galiausiai, ketvirtasis, ypač mėgstamas buvusio KGB pulkininko V.Putino (tikiuosi pastebėjot, nes jau antrąkart; bet mano paminėta tarnyba čia yra būtent susijusi su jos taikomais veiklos metodais) propagandos tikslas – psichologinėmis manipuliacijomis atitraukti dėmesį nuo pagrindinio, esminio klausimo.

Tai ir jo šaunioji kalba iš JTO apie būtiną kraujas iš nosies kovą su teroristais (o tai pala pala, o kaip Krymas? Pietryčių Ukraina? Kaip ten su okupuotomis Gruzijos teritorijomis?), ir kaltinimai Turkijos prezidentui, kad jis perka naftą iš Daesh (va prašom, kaip ir išsitrina klausimas apie oro erdvės pažeidimą), ir ekonominių sankcijų Europos Sąjungai, dabar ir Turkijai įvedimas (matot, kokie vakariečiai ir NATO „blogi“, dėl jų Rusijos pilietis neturi ką valgyti, jau nekalbant, kad nebeturi kur poilsiauti).

Na, tai ir kas toliau? – klausi manęs brangus skaitytojau.

C.Saganas, kalbėdamas apie propagandą ir destruktyvų, žalojantį visuomenės gebėjimui mąstyti jos poveikį, pasiūlė savo įžymųjį „Paistalų aptikimo įrankį“. Jūsų dėmesiui, keletas pagrindinių jo teiginių.

Būtina visada patikrinti gaunamą informaciją iš kelių nepriklausomų šaltinių. Jei kyla diskusija, būtina išgirsti kiek įmanoma daugiau argumentuotų nuomonių, paremtų kiek galima labiau kokybine analize (skaičiais).

Argumentacija, paremta autoritetu, dar nieko neįrodo – istoriniai faktai sako, kad autoritetai klysta dažniausiai. Jeigu kažkas bandoma įrodyti pasiremiant logine grandine, būtina ypatingai didelį dėmesį skirti tam, kas yra tarp pirmos ir paskutinės grandies. Psichologinių operacijų ir manipuliacijų analizė patvirtina, kad gudriai sudėliota loginė grandinė dažniausiai tėra vienas su kitu susijusių, bet ne vienas iš kito logiškai sekančių faktų kratinys.

Galiausiai, jei remiatės keliais šaltiniais, ir vienas iš jų turi nepatikimo, melą ir falsifikaciją skleidžiančio – istoriją, yra mažai pagrindo tikėti, kad būtent šį kartą kažkas pasikeitė ir minėtas šaltinis objektyviai pristatys faktus.

Propaganda yra nukreipta ne į protą, bet į jausmus. Todėl pirmoji ir pagrindinė taisyklė, kuria vadovaujuosi aš pats ir patariu jums – jei kažkas savo įtaka sukėlė jums emocijų bangą, stabtelkit ir paklauskit savęs, kodėl jaučiatės taip, kaip dabar jaučiatės?

Gal kažkas nori, kad jūsų žodžiai ir veiksmai būtų neapgalvoti. Nepagrįsti paprasčiausiai akivaizdžia, visiems prieinama, tiesa?

 

 

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis