Pagaliau pripažinkime vaikus lygiaverčiais žmonėmis ir susitarkime ginti juos nuo visų smurto rūšių ir formų: psichologinio, fizinio, seksualinės prievartos ir nepriežiūros. Šios keturios smurto rūšys yra išskiriamos Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijoje, Pasaulio sveikatos organizacijos ir Europos Komisijos rekomendacijose. Šiuo metu Lietuvoje galiojančiuose teisės aktuose minėtos sąvokos nėra aiškiai apibūdintos. Apibrėžimai, esantys LR Baudžiamajame kodekse, atspindi tik kraštutinius atvejus, už kuriuos numatoma baudžiamoji atsakomybė. Tačiau svarbiausia – ne bausti, o laiku padėti. Smurtas turi būti kuo anksčiau atpažįstamas ir sustabdomas, vaikai ir šeimos turi laiku gauti pagalbą, nelaukiant kol ištiks dar viena tragedija.
Pastarųjų dienų įvykiai rodo, kad netinkamas elgesys su vaikais nėra tik kurio nors sluoksnio ar tik kurios nors šeimos problema. Nuo smurto vaikai gali nukentėti šeimoje, globos namuose, mokykloje, būrelyje ir kitur.
Oficiali užregistruotų smurto prieš vaikus atvejų statistika – tik ledkalnio viršūnė ir neatspindi realios padėties. Vaiko tiesių apsaugos skyrių duomenimis, 2015 m. nuo smurto nukentėjo 1579 vaikai (1669 atvejai). Tačiau, realiai, jų gali būti kelis ar keliolika kartų daugiau. Pastarųjų dienų įvykiai rodo, kad netinkamas elgesys su vaikais nėra tik kurio nors sluoksnio ar tik kurios nors šeimos problema. Nuo smurto vaikai gali nukentėti šeimoje, globos namuose, mokykloje, būrelyje ir kitur. Nestabdomo smurto pasekmės didelės – vaikų elgesio ir mokymosi sunkumai, psichinės ir fizinės sveikatos problemos suaugus, aukštesnė savižudybės ir polinkio į nusikaltimus rizika.
Vaiko teisių pagrindų įstatyme nesant aiškaus smurto apibrėžimo, plačiajai visuomenei ir specialistams nėra aišku, koks elgesys su vaikais neleistinas. Apibrėžimai nereiškia, kad nebegalima vaikų disciplinuoti ir auklėti pagal šeimos įsitikinimus. Auklėti ir ugdyti būtina, tačiau ne žalingais būdais. Aiškus fizinių bausmių draudimas užkirstų kelią išvedžiojimams ir paskatintų tėvus rinktis pozityvias drausminimo priemones.
Kol smurtas nėra tinkamai įstatymiškai apibrėžtas, tarnybos neturi atspirties taško, skirdamos prevencines ir pagalbos priemones. Aiškūs apibrėžimai ir jais besiremiantis situacijos įvertinimas leistų tarnyboms efektyviau organizuoti pagalbą: mokymus tėvams, psichologines ir socialines konsultacijas, savipagalbos grupes, pagalbą namuose ir kt. Priėmus siūlomas pataisas turėtų padaugėti vaikų, galinčių gyventi savo šeimose saugiai. Kuo anksčiau atpažįstamas smurtas, tuo anksčiau suteikiama pagalba, todėl galima laiku sustabdyti netinkamą elgesį ir išsaugoti vaiką šeimoje. Vaiko paėmimas iš šeimos yra kraštutinė priemonė, taikoma esant rimtam pavojui dėl jo gyvybės ir siekiant užtikrinti saugumą.
Aušra Kurienė yra „Paramos vaikams centro“ direktorė