Atsisėdus ant sunkiai apibrėžiamos abstrakčios gerovės arkliuko, darbui, kuriam pagal Lietuvos Konstituciją ir skirta prezidento institucija, laiko (ilgai stebėjusi ir klausiusi, drįsčiau tvirtinti, kad žinių bei gebėjimų) neužteko.
Net sunku patikėti, jog pasaulyje, kuriame griūva ilgai veikę valstybių bendravimo pamatai, atsisakoma dešimtmečius veikusių prekybos bei ginkluotės (tame tarpe net branduolinės) sutarčių arba jos radikaliai permąstomos, pasaulyje, kuriame keičiasi galios centrai, kyla naujos ir plačiai pasaulyje aptarinėjamos demokratijos ribų, jos veikimo socialinių tinklų ir (ne)pasitikėjimo žiniasklaida epochoje, Europos sąjungos valstybės prezidentas (o ne Afrikos genties vadas[1]) drąsiai visą valstybės užsienio politiką sutraukia į teiginį, jog „žinome“ Lietuvai kylančias išorines grėsmes ir „nuosekliai stipriname savo valstybės saugumą“.
Ar G.Nausėda sugebėtų pasakyti, kaip mato Lietuvos ateitį naujoje geopolitinėje erdvėje? Nieko, išskyrus bendrybes ir banalybes, kurių vieną drąsiai pacitavo prisiminęs, ką sakė D.Trumpui jų susitikimo metu dėl Lietuvos, ES ir NATO tarpusavio ryšių.[„Europos Sąjunga – geresniam gyvenimui, NATO – tiesiog gyvenimui“].
Galiu sutikti su prezidentu, kad prieš „Tris dešimtmečius mūsų visų svarbiausias tikslas buvo grįžti ten, iš kur buvome prievarta išplėšti, – į Vakarų pasaulį politine, kultūrine ir ekonomine to žodžio prasme“.
Vis dėlto drįstu paklausti, o ką šitie žodžiai – Vakarų pasaulio politinė ir kultūrinė erdvė – reiškia G.Nausėdai? Kokie įvaizdžiai skamba jo galvoje, kai jis kalba apie Vakarų pasaulio kultūrines aspiracijas? Realūs labai reti Prezidento pasisakymai apie Lietuvos, tarkime, europinę politiką, pilnai išsemiami raudomis dėl esą vis dar per mažų išmokų ūkininkams ir šūkio „niekam nevalia liesti Sanglaudos fondų“.
Vis dėlto drįstu paklausti, o ką šitie žodžiai – Vakarų pasaulio politinė ir kultūrinė erdvė – reiškia G.Nausėdai?
Prieš keletą dienų prezidentūra informavo, jog rengdamasis rytoj (penktadienį, birželio 19 dieną) vykstančioms Europos vadovų deryboms dėl naujosios daugiametės finansinės perspektyvos (DFP) prezidentas kalbėjosi su Europos Komisijos pirmininke Ursula von der Leyen. Iš teksto aišku, jog prezidentas pirmininkei visaip ir už viską dėkojo (inteligentai tekstą gali rasti prezidentūros puslapyje – jiems bus malonu), džiaugėsi, jog EK prioritetai ir siūlymai atitinka ir jo (G.Nausėdos) gerovės valstybės viziją, tačiau galiausiai ir čia viską vainikavo mintis, jog „daugiametė finansinė programa turi būti ambicingesnė, svarbu užtikrinti didesnį finansavimą Sanglaudos politikai ir žemės ūkiui, siekti tiesioginių išmokų konvergencijos ūkininkams.“
Kas tas G.Nausėdos gerovės ambicijas turi ar privalo tenkinti, lieka paslaptis. Kaip ir paslaptis tai, kiek dar galima viešojo sektoriaus sąskaita remti nuostolingą žemės ūkio sektorių (jo sukuriama pridėtinė vertė mažesnė už gaunamą paramą, o mokesčiai dažnai juokingi), juolab, kad esamos paramos žemės ūkiui schemos Lietuvoje ir atskirtį didina (didžioji dalis paramos atitenka turtingiesiems), ir Lietuvos žemes alina. Ir apie tai plačiai kalbama Europoje, ir net JAV.
Europoje dabar ši naujoji 2021-2027 metų finansinė perspektyva bei jos santykis su laikinuoju Europos gaivinimo fondu labai įnirtingai aptarinėjama. Šis klausimas Lietuvai, kuri yra viena didžiausių Europos Sąjungos paramos gavėjų, išskirtinai aktualus, juolab kad šalys donorės jau nebenori aklai dalintis savo ištekliais.
Valstybių narių pozicijos praktiškai visais esminiais klausimais skiriasi: Pietūs įrodinėdami, jog dėl pandemijos patyrė išskirtinę žalą, reikalauja liūto dalies, taupieji nesutinka mokėti daugiau ir nori, jog būtų labai aiškūs paramos gavimo kriterijai. Visos atsakingiau mąstančios šalys sutinka, kad dar iki pinigų lietaus būtina sutarti, o kas ir kaip jį dengs.
Kas tas G.Nausėdos gerovės ambicijas turi ar privalo tenkinti, lieka paslaptis.
Atkreipiu dėmesį, – jeigu bus nutarta, kad 760 mlrd. Gaivinimo fondo eurų bus kompensuojami iš 2028-2035 metų finansinės perspektyvos, tai Lietuva iš paramos gavėjos gali tapti mokėtoja. Ir pabrėžiu, nors prezidentas, atrodo, to ir nesuvokia: čia kalbama ne tiek apie pinigus, kiek apie pasitikėjimą ir solidarumą. Taigi, kurioje solidarumo pusėje Lietuva ir jos lyderis (?), juolab, kad rytoj jam vėl teks apie tai kalbėti Vadovų taryboje, o ten tokie graudūs moralizavimai, kuriuos girdėjome šiandien, tiesiog niekam nebus įdomūs. Ir tai reiškia, kad Lietuva liks viena.
Kitas labai svarbus klausimas (ir vėl Vakarų demokratijos problema): ar Lietuva sutinka, jog šalys narės, kurios nesilaiko 2-ojo Europos Sutarties straipsnio dėl teisės viršenybės principo, negali gauti finansinės paramos? Viešai lankstydamasis EK pirmininkei, G.Nausėda, matyt, šventai tiki, kad tuo pat metu Lenkijos vadovui gali garantuoti, jog Lietuva Lenkijos ginče su ES dėl teisės viršenybės principo pažeidimų, bus Lenkijos pusėje.
Ir vėl klausimas, į kurį normalus, atsakingas, o ne tuščia retorika visus maitinantis Prezidentas, turėjo pabandyti atsakyti. Tai ne šiaip sau klausimas, – tai Lietuvos buvimo Europos Sąjungoje klausimas, net jeigu to negeba suvokti G.Nausėdos rinkėjai, kuriems jis gražus, nes aukštas.
Darkart patvirtinta tiesa – svarbu ne ūgis, o smūgis.
Apie tai, jog žavėdamasis tuo, kaip puikiai esą Lietuva susitvarkė su pandemijos iššūkiais, prezidentas neprisiminė trečdaliu išaugusio smurto artimoje aplinkoje, terodo, jog jis net negeba suvokti, kaip prastai Europa vertina ir tai, jog Lietuva vis dar galutinai neprisijungia prie Stambulo konvencijos. Ir būtent tai ją tolina nuo tų G.Nausėdos tik deklaruojamų, tačiau širdyje jam svetimų, Vakarų vertybių.
Pranešimo klausytis buvo nuobodu. Nuobodu, nes tai tebuvo tuščios savigyros ir pigaus moralizavimo manifestas, kuriame nebuvo nei pasimetusios Lietuvos, nei bandymo nubrėžti jos ateities perspektyvą.
Kam kalbėjo Lietuvos Zarastustra? Tiems, kurie jį rinko dėl jo 1,92 cm (taip pats prezidentas skelbia Vikipedijoje). Beje, Vikipedijoje galima sužinoti ir tai, jog Macrono ūgis yra 1,77 cm. Tiesa, Prancūzijos lyderis kalba idėjomis, dėl kurių vėliau kaunasi visa Europa, o kartais net pasaulis. Darkart patvirtinta tiesa – svarbu ne ūgis, o smūgis.
Dabar Lietuva neturi prezidento.
P.S.
„Vakarietiškų“ vertybių fronto linijoms Lietuvoje plečiantis į praeitį, lauksime, kol ponia prezidentienė vėl degins Katedros aikštėje žvakeles už negimusias gyvybes. Tiesa, kaip ten einasi jos kraujo donorystės akcija?
Dr. Aušra Maldeikienė yra ekonomistė, Europos parlamento narė, buvusi Seimo narė.
[1] Tiems, kurie čia sugebės įžvelgti rasizmą, primenu, kad valstybės vadovo ir genties vado veikimo ribos ir būtinos tam kompetencijos skiriasi iš esmės. Pasakydamas, kad virėjas yra virėjas virėjo neįžeidi, tačiau supranti, kad iš jo gali tikėtis geros sriubos, bet ne geopolitinės erdvės įtampos analizės. Tik tiek.
