Likus vos mėnesiui iki karo Ukrainoje pradžios Lietuvos kardinolas Sigitas Tamkevičius paskelbė, kad „Lietuvos padėtis šiuo metu yra tragiška“ ir „sunkesnė nei buvo prieš trisdešimt metų, kai stovėjome prie Televizijos bokšto ar Aukščiausios Tarybos rūmų“. Nors šį pasažą lydėjo kardinolo išlyga, jog „tikėjimas [jam] neleidžia taip sakyti“, vis dėlto žodžiai buvo ištarti.
Vidinis priešas
Nurodytas ir priešas, kuris, pasak kardinolo, dabar esąs pavojingesnis nei prieš trisdešimt metų: tada jis buvęs išorinis, o dabar priešas kėsinasi į dvasią, per kurią kaip buldozeris iš Šiaurės Amerikos — Kanados, JAV, taip pat Europos Sąjungos valstybių eina genderistinė ideologijai.
Kovo 6 dieną gavėnios pradžioje Maskvos ir visos Rusijos patriarchas Kirilas kreipėsi į tikinčiuosius, kuriems dėstė apie „metafizinę“ karo Ukrainoje prasmę.
Pasak jo, Ukrainoje vykstanti kova yra ne fizinė, tai kova su blogiu Dievo vardu. Ir po skambių žodžių apie ištikimybę meilės ir teisingumo dėsniui, patikino, jog „niekada nesusitaikys su tais, kurie tuos dėsnius pažeidžia, išplaudami ribas tarp šventumo ir nuodėmės“.
„Meilės šauklys“ pirštu bedė ir į suklupimo žymę — ją esą nešioja kiekvienas, kuris reikalauja suteikti gėjams teisę rengti paradusii.
Galiausiai pirmadienį, kovo 7-ąją, kai popiežius Pranciškus verkė apie krauju ir ašaromis srūvančią Ukrainą ir ieškojo būdų kaip stabdyti konfliktą, Italijos arkivyskupas Carlo Maria Viganò, buvęs Vatikano nuncijus JAV ir aršus popiežiaus Pranciškaus kritikas, paskelbė laišką, kuriame dėl karo Ukrainoje ir Rusijos demonizavimo apkaltino JAV, Europos Sąjungą ir NATO.
Italijos arkivyskupas žengė toliau nei patriarchas Kirilas ir išplėtojo konspiracijos teoriją iki globalaus lygio, pareiškęs, kad Putinas yra didvyris, kuris stabdo Jungtinių Tautų, NATO ir Tarptautinio valiutos fondo kartu su George‘u Sorosu bei Billu Gatesu kuriamą naują pasaulio tvarką, paremtą ekonominiais interesais ir progresyvizmu — lygybe, asmens laisvių apsauga ir valstybės parama skurstantiemsiii.
Dezinformacijos suvaldymas ir lobizmas
Matyt, bent dalis jūsų dabar klausiate savęs, kodėl kalbėdama apie tai, kas praėjusią savaitę plenariniame posėdyje man ypač įstrigo, iš pirmo žvilgsnio lyg ir nutolau nuo parlamento darbotvarkės. Vis dėlto būtent šios trys paminėtos kalbos nuolat sukosi mano galvoje klausant antradienio debatų apie tai, kaip suvaldyti dezinformaciją.
2020 metų rugsėjį Europos Parlamentas įsteigė Specialųjį komitetą užsienio šalių kišimosi, įskaitant dezinformaciją, klausimais. Šio komiteto tikslas buvo nustatyti, kiek plačiai įvairios užsienio šalys kišasi į Europos Sąjungos ir jos valstybių narių demokratines institucijas.
Komitetas pusantrų metų svarstė, o Pranešime apibendrinimo tikrai svarbius klausimus nuo dezinformacijos kampanijų, susijusių su COVID-19, iki kibernetinių išpuolių prieš valdžios institucijas.
Buvo pateikta labai konkrečių pavyzdžių, kaip Rusija ir Kinija verbuoja Sąjungos elitą, kuris vėliau imasi pramoninio lobizmo.
Primintas ne vienas plačiai žinomas atvejis, kai minėtų užsienio autoritarinių šalių valstybinės ar privačios įmonės įdarbino arba į savo valdybas įtraukė net buvusius aukšto lygio Sąjungos politikus ir biurokratus mainais už jų žinias ir plačius ryšius.
Užtenka prisiminti „Gazprome“ nordstrymus lobinusius buvusius Vokietijos kanclerį Gerhardą Schröderį ir Suomijos premjerą Paavo Lipponeną, „Rosneft“ verslo interesams atstovavusią buvusią Austrijos užsienio reikalų ministrę Karin Kneissl ar „Zarubežneft“ valdyboje įsitaisiusį buvusį Prancūzijos ministrą pirmininką François Filloną.
Buvęs Prancūzijos premjeras Jeanas-Pierre‘as Raffarinas aktyviai įsitraukė į Kinijos interesų propagavimą Prancūzijoje, jo tautietis, buvęs ministras Jeanas-Marie Le Guenas, įsitaisė „Huawei France“ direktorių valdyboje, buvęs Belgijos premjeras Yves‘s Leterme‘as — Kinijos investiciniame fonde „ToJoy“, o buvęs komisaras iš Čekijos Štefanas Füle pasamdytas dirbti bendrovei „CEFC China Energy“.
Atstovavimas užsienio interesams
Faktai rodo, kad padėtį aštrina ir tai, kad ekonominis lobizmas itin dažnai slepia atstovavimą užsienio valstybių politiniams interesams, o Europos Sąjungoje, priešingai nei JAV ar Kanadoje, neveikia taisyklės užsienio šalių įtakai identifikuotiiv.
Dar blogiau tai, kad nėra jokių galimybių stebėti lobistinės veiklos valstybėse narėse, kurios per Europos Vadovų Tarybą daro įtaką teisėkūrai ir užsienio politikai.
Faktai rodo, kad padėtį aštrina ir tai, kad ekonominis lobizmas itin dažnai slepia atstovavimą užsienio valstybių politiniams interesams.
Galima paminėti ir bent jau Lietuvoje iki galo nesuvoktą Kinijos komunistų partijos ideologinių forpostų — Konfucijaus institutų grėsmę. Prisidengę kinų kalbos mokymu, šie institutai veikia kaip partinės valstybės propagandos dalis, Kinijos ekonominių interesų lobistinė platforma ir jos žvalgybos tarnybų, taip pat agentų ir šnipų verbavimo tinklas.
Beje, kai 2018 metais pasidomėjau, ar Vilniaus universitetas deramai vertina grėsmę, kurią kelia jo rėmuose veikiantis Konfucijaus institutas, sulaukiau labai ironiškos tuometinio rektoriaus, o dabartinio Seimo nario Arūno Žukausko reakcijos.
Tuo pat metu JAV ir Vakarų Europoje tokių darinių grėsmė puikiai suvokiama ir vien pastaruoju metu bet kokį bendradarbiavimą su Konfucijaus institutais nutraukė universitetai Diuseldorfe, Briuselyje, Hamburge ir Švedijoje.
Geriausiai apsaugo demokratija ir laisvė
Galima tęsti ir tęsti, nes Pranešime skelbiama apie daugybę agresyvaus kišimosi operacijų, kurių prieš Sąjungą ėmėsi ir kurias finansavo užsienio subjektai. Įvardinta tokio dezinformavimo apimtis, jo pagreitis, temų, dalyvių ir naratyvų įvairovė aiškiai rodo, kad privalu ieškoti išeičių. Reikia kuo greičiau stabdyti ir silpninti plataus masto pasikėsinimą į Sąjungos vertybes — pagarbą žmogaus teisėms bei teisinės valstybės principą.
Trečiadienį balsuodami Strasbūre Europos parlamento nariai 552 balsais už, 81 prieš ir 60 susilaikius pritarė Specialiojo komiteto išvadai, kad, stabdant pavojingą užsienio kišimąsi, būtina pasitelkti labai platų priemonių ratą, stiprinti visuomenės švietimą, žiniasklaidą, pilietinę visuomenę, skaitmeninės erdvės reguliavimą.
Aišku, tai yra labai svarbūs dalykai. Balsavau už šį dokumentą ir iš esmės pritariu minčiai, kurią buvo galima užčiuopti anapus teksto bei kalbų salėje, kad geriausiai nuo dezinformacijos, kišimosi į kitų valstybių gyvenimą, visokios propagandos apsaugo demokratija ir laisvė.
Bet tada — nori to ar ne — pats dokumentas pasirodo ganėtinai pažeidžiamas, mat dažnu atveju kovai su dezinformacija Pranešimas siūlo pasitelkti daugiau reguliavimo ir institucinio spaudimo, kuris paradoksaliai siaurina demokratijos ir laisvės lauką.
Sosto principas
Ir dabar vėl grįžkime prie trijų hierarchų, nuo kurių pradėjau savo šios dienos pasidalinimą.
Kad ir ką man kas sakytų, nepatikėsiu, kad iš esmės analogiškos kardinolo S.Tamkevičiaus ir patriarcho Kirilo mintys gimė kažkokioje trečioje piktoje erdvėje, iš kur buvo mums permestos.
Tos mintys tokios vienodos, nes abiem atvejais jos gimė galvose religinių veikėjų, kurie remiasi savotišku sosto principu, kai kunigiška „tarnystė“ supainiojama su kunigiška „galia“.
Klerikalinė tokio mąstymo ir veikimo erdvė reiškiasi per karjerą, valdymą, o jo tiesioginė pasekmė — griežtumas ir, popiežiaus Pranciškaus žodžiais kalbant, „išskirtinis moralinis užsikirtimas dėl šešto (Dievo) įsakymo“v.
Popiežius nuolat primena, kad „sunkiausios nuodėmės yra tos, kurios labiausiai „angeliškos“: puikybė, išdidumas, dominavimas... Ir mažiau sunkios yra tos, kurios mažiau angeliškos: liečiančios gerklę ar geismus. Susitelkiama į seksą ir visai neteikiama svorio socialiniam neteisingumui, apkalboms, šmeižtui, melui“.
Dezinformacija, kito žmogaus atmetimas, korumpuotos institucijos yra ne tiek kažkokių piktavalių iš išorės permestas blogis, kiek mūsų vidinė nestabili savastis.
Religinis mąstymas, tikėjimas yra tai, kas formuoja mūsų visų, net ir tų, kurie manosi neturį jokio sąryšio su tokiais esą naiviais dalykais, supratimą apie pasaulį ir daugelį reiškinių.
Ne institucine prievarta
Ar lengva paneigti Lietuvos kardinolo teiginį, kad Lietuva dar niekada nebuvo tokioje tragiškoje padėtyje, arba Italijos vyskupo verdiktą, kad Putinas gelbėja pasaulį nuo blogio imperijos, kurį sukurta JAV ir Europos Sąjungoje? Galima būtų pasitelkti daugybę faktų, kad
tai absoliučios nesąmonės, bet — ir tai liudija tūkstančių metų istorija — jeigu žmonės nenorės tų faktų girdėti, tai tie faktai bus neverti skatiko.
Kovoti su dezinformacija galima tik individualiu lygmeniu, o ne institucine prievarta. Moraliniai kiekvieno žmogaus sprendimai tikrai daug svarbesni, nei bet kokie net patį baisiausią blogį suvaldyti bandantys dokumentai.
Jeigu „Delfi“ žurnalistai, paskelbę aną atvirai propagandinį ir tikrai ne jų redakcijoje (tai rodo ir autorės pavardė) gimusį kardinolo interviu, kitą dieną nepriklausomame interviu būtų kardinolo paklausę, kokie faktai ar reiškiniai rodo, kad Lietuvoje dabar baisiau nei prieš trisdešimt metų, ir kaip ten tas genderizmas žlugdo vertybes, kokias konkrečiai vertybes jis žlugdo ir išvis kaip kardinolas supranta tą genderizmą, dezinformacijos laukas būtų kiek susiaurėjęs.
Būtų atsiradę daugiau abejonės
Jeigu tie žurnalistai būtų tomis pačiomis temomis kalbėję su kitaip mąstančiais žmonėmis, jų tarpe ir kitais katalikais, dezinformacijos laukas būtų aižėjęs dar labiau.
Dezinformacijos ir propagandos srautai užliejo pasaulį krauju ir ašaromis. Tėra vienas vienintelis, dažnai labai sunkus ir net skaudus, būdas kovoti su smegenų plovimu ir širdžių kietinimu, — abejoti. Tikrinti, mąstyti, sverti sulig savo sąžine.
Abejonė nuostabiai gražiai lydi kelyje kito žmogaus ir santarvės link. Ji palieka erdvės laisvei ir kito žmogaus akims.
Švęsdami dieną, kai atgavome laisvę, pažadėkime sau ją apginti nuo savo pačių godumo ir ribotumo. Tada mūsų neįveiks niekas.
Šiandien tai puikiai rodo Ukraina.
