Iki minėto Konstitucinio Teismo nutarimo oficialaus paskelbimo galiojusiame Darbo kodekso 301 straipsnyje (buvusiame 298 str.) buvo įtvirtinta nuostata, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus.
Net ir tais atvejais, kai darbuotojui priklausantis darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios sumos buvo visiškai ar iš dalies nemokėtos ilgiau nei trejus metus ir darbuotojas tinkamai įgyvendino teisę kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės į teisingą apmokėjimą už darbą gynimo (nepraleido įstatyme nustatyto ieškinio senaties termino), jam galėjo būti priteisiamos tik už trejus metus nemokėtos sumos.
Pagal Darbo kodekso 301 straipsnį (buvusį 298 str.) šis trejų metų terminas (kitaip nei ieškinio senaties termino atnaujinimas) negalėjo būti teismo, darbo ginčų komisijos sprendimu ar šalių susitarimu prailginamas, t.y. jis buvo imperatyvus. Jeigu darbuotojas turėjo reikalavimo teisę į darbo užmokestį ar kitokias išmokas už daugiau nei trejus metus, jis galėjo pasirinkti jam finansiškai palankiausią trejų metų laikotarpį. Tokios pačios pozicijos buvo laikomasi ir teismų praktikoje.
Teismui nagrinėjant bylą ilgiau nei trejus metus darbuotojas dėl nuo jo nepriklausančių aplinkybių galėjo prarasti galimybę prisiteisti visą jam priklausantį atlyginimą, viršijantį trejų metų laikotarpį.
Taip buvo užkertama galimybė asmeniui prisiteisti sąžiningai uždirbtą atlyginimą, paneigiama jo konstitucinė teisė į teisingą apmokėjimą už darbą, nuosavybę.
Taip buvo užkertama galimybė asmeniui prisiteisti sąžiningai uždirbtą atlyginimą, paneigiama jo konstitucinė teisė į teisingą apmokėjimą už darbą, nuosavybę, o taip pat sudaromos prielaidos teismams priimti savo turiniu neteisingus sprendimus, apribota teismo teisė vykdyti teisingumą ir užtikrinti konstitucinių žmogaus teisių įgyvendinimą; apribota teismo teisė, vykdant teisingumą, priteisti (tenkinti darbuotojo piniginius reikalavimus) asmeniui priklausantį, bet neišmokėtą darbo užmokestį ir kitas su darbo santykiais susijusias sumas.
Pažymėtina, kad pagal tokį teisinį reguliavimą net tuo atveju, jei darbuotojo piniginiai reikalavimai dėl jam priklausančio ir neišmokėto darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių mokėjimų būtų buvę pagrįsti ir juos tenkinti atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes būtų buvę teisinga, teismas negalėjo to daryti už ilgesnį nei trejų metų laikotarpį.
Kadangi Darbo kodekso 301 straipsnis (buvęs 298 str.) minėtu Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai bei atsižvelgiant į Konstitucijoje įtvirtiną nuostatą dėl negalimumo taikyti Konstitucijai prieštaraujančių įstatymų, darbo užmokesčio bylose, kurios yra šiuo metu nagrinėjamos teismuose (neužbaigtos) bei ginčuose, kurie gali būti darbuotojų inicijuoti ateityje, šio straipsnio nuostatos nebegalės būti taikomos, t.y. nebelieka ribojimo darbo užmokestį ir kitas su darbo santykiais susijusias sumas priteisti ne daugiau kaip už trejus metus.
Kyla klausimas, ar iki šio Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti?
Kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, nuostata, kad teisės aktas (jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, reiškia, kad tol, kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, preziumuojama, kad toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti.
Nagrinėjamo klausimo kontekste pažymėtina, kad iki minėto Konstitucinio Teismo nutarimo oficialaus paskelbimo (t.y. iki 2014 m. gegužės 8 d.) Darbo kodekso 301 straipsnio (buvusio 298 str.) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti. Mažai tikėtina, jog asmenys, kurių atžvilgiu bylos užbaigtos ir kuriems teismai yra priteisę darbo užmokestį ir kitas su darbo santykiais susijusias sumas ne daugiau kaip už trejus metus, galėtų atnaujinti civilinį procesą, kadangi pagal aktualią teismų praktiką Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo faktas savaime nėra pagrindas išspręstos bylos atnaujinimui, joje priimtų teismų sprendimų peržiūrėjimui ir/ar jų atitinkamam keitimui. Tačiau diskusijų ir nuomonių šiuo klausimu teisės doktrinoje randame įvairių.
Įdomus susijęs klausimas – jeigu teismas, vadovaudamasis trejų metų terminu darbuotojui priteisė ne visą darbdavio skolą, o jos dalį, ar darbuotojas galėtų kreiptis į teismą dėl likusios skolos dalies (viršijančios trejų metų laikotarpį)? Ar šiuo atveju turėtume tapatų ieškinį, dėl kurio yra priimtas teismo sprendimas? Ar vis dėlto šiuo atveju bylų tapatumo nebūtų vadovaujantis Konstitucinio Teismo nutarimo aplinkybe?
Aušra Maliauskaitė yra advokatų kontoros GLIMSTEDT asocijuota partnerė
