Sveikatos apsaugos ministrė Rimantė Šalaševičiūtė pripažįsta, kad Lietuvoje net nėra „šeimos psichologų“ apibrėžties, specialistų, kurie turėtų dirbti ne tik su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais, bet ir su jų šeimų nariais. Tačiau vien psichologų ar psichiatrų šiai problemai spręsti nepakanka.
Pagaliau pati visuomenė turi suvokti, kad tokiais atvejais vartojamos sąvokos „gydymas“, „vaistai“ yra itin netinkamos, kreipiančios mūsų mąstymą klaidinga linkme. Piliulė vaiko emocijų nepakeis ir elgesio sutrikimų nepašalins, tik laikinai nuslopins padarinių išraišką, bet priežasčių nepalies.
Pastaruoju metu daug ir garsiai kalbama apie psichikos sveikatą ir prevenciją. Patyčios, elgesio ir emocijų ypatumai, net savižudybės laikomos psichikos (ne)sveikatos padariniais. Neabejoju, kad tiek mergaitės mama, tiek pati dešimtmetė turi ir kitų, o ne vien psichikos, bėdų.
Kad žmogus jaustųsi laimingas, būtina trijų elementų – valios, kūrybos ir tikėjimo, arba jausmų, proto ir sielos, – darna.
Kad žmogus jaustųsi laimingas, būtina trijų elementų – valios, kūrybos ir tikėjimo, arba jausmų, proto ir sielos, – darna.
Tikroji, į žmogų orientuota psichikos sveikatos prevencija yra kompleksiškai teikiamos tarpdisciplininės paslaugos, vedančios į inkliuziją, o ne į integraciją – segreguotą visuomenę, kurioje pilna specialiųjų poreikių žmonių „izoliatorių“, vadinamų socializacijos centrais.
Deja, kalbant apie specialiųjų poreikių turinčius žmones, Lietuvoje vyrauja terapinis požiūris, pagrįstas diagnozavimu ir konkretaus sutrikimo gydymu, nematant žmogaus kaip visumos – kūno, proto, sielos, jo socialinės aplinkos.
O visuminis (holistinis) požiūris orientuotas į nedalomą kūno, psichikos ir aplinkos, kurioje gyvena žmogus, visumą. Visi vaikai, net ir išgirdę tą pačią diagnozę, pasižymintys vienodais emocijų ar elgesio ypatumais, yra skirtingi, todėl jiems reikalinga individuali pagalba.
Tradicinio terapinio modelio yda – gydyti, neįvertinant socialinės sąveikos ir nenumatant padarinių asmenybės raidai. Todėl dažnai klystame gydydami negalią ar sutrikimą, vaiko ypatumus vertiname kaip ligų požymius, ką ir kalbėti apie kitus šeimos narius, kurie negauna pagalbos tokiomis aplinkybėmis.
Tradicinio terapinio modelio yda – gydyti, neįvertinant socialinės sąveikos ir nenumatant padarinių asmenybės raidai.
Problema kyla iš to, kad valstybės skiriamos lėšos neįgaliems ir (ar) specialiųjų poreikių turintiems vaikams ugdyti, sveikatinti ir socialiai integruoti paskirstomos per tris ministerijas (SAM, ŠMM, SADM).
Kadangi institucijos menkai bendradarbiauja, valstybės numatyti pinigai už paslaugas daugelio vaikų nepasiekia, o pats vaikas ir jo situacija tampa nematomi.
Tam, kad padėtis keistųsi, jėgas turi suvienyti sveikatos, švietimo ir socialinės sričių atstovai bei specialistai, nes tik kompetencijų sanglauda gali išjudinti šį į bedugnę nusiritusį Sizifo akmenį.
Milžiniška problema ir tai, kad nors Lietuvoje negalią ar specialiųjų poreikių turinčių vaikų ugdymo, sveikatos ir socialinės integracijos reikmėms valstybė skiria daug lėšų, jos neindividualizuojamos ir nepaverčiamos paslaugomis konkrečiam vaikui.
Pinigai paskirstomi institucijoms, o ne „keliauja“ paskui vaiką. Valstybės skiriamos lėšos visiems specialiųjų ugdymo poreikių vaikams (mokinio krepšeliai) yra 35 procentais didesnės, tačiau nereglamentuotas jų panaudojimas, nenumatytas auditavimas. Taip sudaromos prielaidos teikti nekokybiškas paslaugas ar net jų neteikti, nors valstybė tam skiria finansavimą.
Labai svarbu kalbėti apie tarpdisciplinines paslaugas visai šeimai, kurios padėtų išvengti įsisenėjusių problemų sprogimo, kaip nutiko Klaipėdoje. Įvairūs specialistai pripažįsta, kad šiandienėje sistemoje trūksta kompleksinių ankstyvosios intervencijos paslaugų, t. y. vaiko ir jo ypatumais bei jo šeimos poreikiais grįstos, jiems reikalingos pagalbos nuo mažų dienų, kai tik pasireiškia vaiko specialieji poreikiai, elgesio ir emocijų sutrikimai, kurių išraiška gali būti agresija ir žalojimas tiek savęs, tiek kito.
Jei žiniasklaidoje linksniuojamai specialiųjų poreikių turinčiai dešimtmetei ir jos šeimai būtų laiku suteiktos holistiniu principu grįstos kompleksinės paslaugos, šiandien turbūt nereikėtų kalbėti apie viešumon iškilusią dviejų šeimų tragediją. Pabrėžtina, kad dabar pagalbos reikia tiek dešimtmetei, tiek šešiametei ir jųdviejų artimiesiems.
Taigi, Vaiko teisių apsaugos tarnyba, kuri turi užtikrinti ne tik vaiko teisių apsaugą, bet ir pagalbą jam, realybėje tampa baudžiančiąja instancija.
Apmaudu, kad, užuot kalbėjus apie būtiną visuminę pagalbą šioms šeimoms, Vaikų teisių apsaugos tarnybos specialistai mini tik įspėjimą ir baudą dešimtmetės mamai, kuri viena augina tris vaikus, o ką ir kalbėti apie reikiamą ankstyvosios intervencijos pagalbą šešiametei, jos mamai, močiutei ir kitiems artimiesiems.
Taigi, Vaiko teisių apsaugos tarnyba, kuri turi užtikrinti ne tik vaiko teisių apsaugą, bet ir pagalbą jam, realybėje tampa baudžiančiąja instancija.
Kviečiame visus susimąstyti, už ką bus baudžiama specialiųjų poreikių turinčios dešimtmetės mama? Ar už tai, kad augina efektyvios pagalbos nesulaukiančią dukrelę?
Aušra Stančikienė yra labdaros ir paramos fondo „Algojimas“ įkūrėja ir vadovė
