Mokesčių korekcijų atšaukti nereikia, nes mokesčiai mažėja
Visų pirma ir pati nelabai suprantu, kuriuo metu skuboto mokytojų etatinio apmokėjimo tema pavirto į visai kitą mokesčių pertvarkos temą. Tai nėra iki galo teisinga, nes reikalaujant atšaukti mokesčių pakeitimus mokytojų streiko kontekste, visuomenėje priešinami mokytojai su kitais dirbančiaisiais.
Pavasarį priimta mokesčių pertvarka išplėtė neapmokestinamą pajamų dydį, kas reiškia, kad iš mažas ir vidutines pajamas gaunančių žmonių valstybė pradės rinkti mažiau mokesčių, o žmogaus asmeninėje sąskaitoje liks daugiau pinigų. Visiška tiesa, kad šis neapmokestinamų pajamų dydžio išplėtimas, o taip pat 1 proc. sumažėjęs GPM tarifas sujungus darbuotojo ir darbdavio įmokas į valstybės biudžetą surinks 312 mln. eurų mažiau pajamų. Tačiau kiekvienas žmogus galės išleisti juos savo nuožiūra savo reikmėms.
Visos partijos prieš rinkimus suokė apie tai, kad reikia išplėsti neapmokestinamas pajamas. Nesuprantu, kodėl dabar tai turi būti atšaukta. Platesne ,,valstiečių” mokesčių pertvarkos gynyba ir pristatymu neužsiimsiu, tiesiog, manau, kad sąžininga yra įvardinti teisingus dalykus, jeigu tokių matau.
Taupyti yra kur, bet Vyriausybė netaupo
Čia mano komplimentai ,,valstiečių” pertvarkai ir pasibaigia. Akivaizdu, kad mažėjantys mokesčiai turi reikšti taiklesnę socialinę paramą ir efektyvesnį viešųjų finansų panaudojimą.
Tačiau sumažinę mokesčius valdantieji neatsispyrė pagundai papildomai dalinti pinigus. Būsto subsidija jaunoms šeimoms regionuose kainuos 10 mln. eurų, nors būsto prieinamumo problemos regionuose nebuvo. Jaunai šeimai Vilniuje ar Kaune yra kur kas sunkiau įsigyti pirmąjį būstą nei, tarkime, Marijampolėje. Tačiau Vyriausybė vis tiek ėmėsi spręsti problemą, kurios nėra.
300 mln. eurų kainuos vaiko pinigai. Noriu atkreipti dėmesį, kad 50 eurų vaiko pinigai yra skiriami ir turtingoms šeimoms, kurioms ši parama nėra būtina. Norėdama remti šeimas Vyriausybė galėjo papildomai neapmokestinti pajamų už auginamus vaikus dirbantiems (nes lyginant su ankstesne tvarka šeimoms mokesčiai pakilo), o nedirbantiems tiesiog suteikti vaiko pinigus.
Apie maisto kuponų įgyvendinimo kainą biudžetui baisu net pagalvoti. Gana plačiai aukščiausių pareigūnų aptarinėjama viešojoje erdvėje, ši idėja kol kas nerado vietos biudžete (aš bent neradau). Tačiau Lietuvos verslo konfederacijos skaičiavimais, maisto kuponai kiekvienam gyventojui biudžetui galėtų kainuoti net 200 mln. eurų.
Protestas – galimybė garsiai kalbėti apie neefektyviai valdomą švietimą
Metų pradžioje protestavę jaunieji medikai skundėsi ne tik mažais atlyginimais, bet taikliai vardijo ir neefektyviai valdomo sveikatos sektoriaus problemas: nesutvarkytą ligoninių tinklą, didelį tuščių stacionarių lovų skaičių, neefektyvius viešuosius pirkimus įsigyjant nereikalingą techniką. Mokytojai apie panašius dalykus garsiai nekalba. O pasakyti yra ką.
Toli gražu ne visos savivaldybės yra sutvarkiusios savo mokyklų tinklą. Kai kurios jų išlaiko pustuštes mokyklas ir kartais atrodo, kad mokykla tampa skirta ne mokiniams, o valdininkams. Lietuvos laisvosios rinkos instituto analizė atskleidė, kad efektyviau naudojant mokyklų infrastruktūrą valstybė galėtų sutaupyti mažiausiai 24,7 mln. eurų.
Vyriausybė ir ŠMM šiuo klausimu vis nusišalina: suprask, kiek ir kokių mokyklų reikia, sprendžia savivalda. Iš dalies taip, bet būtent ŠMM tvirtina tinklo taisykles, kuriomis vadovaujasi ir mokyklas tvarko savivaldybės. Jeigu premjeras ir Vyriausybė turėtų valios, galėtų išspręsti šią įsisenėjusią problemą. Bet ji tik ją pagilino.
Ir štai kaip. Nepaisant Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) ekspertų rekomendacijų to nedaryti, Seimas ir Vyriausybė spjovė į daug efektyvesnę mokinio krepšelio finansavimo sistemą ir įvedė klasės krepšelį. Tai iš esmės reiškia, kad valstybės pinigai nuo šiol keliaus ne paskui moksleivį, o paskui klasę. Atskaitos taškas švietime tampa ne mokinys, o tai, kaip išlaikyti vėlgi pustuštes klases.
,,Valstiečiai” dėl moksleivio krepšelio įvedimo Lietuvoje kaltino liberalius politikus, nors tokį sprendimą priėmė Algirdo Brazausko Vyriausybė 2002-aisiais. Ir gerai padarė, nes įsiklausė į tarptautinių ekspertų rekomendacijas. Šiemet tai buvo atšaukta.
Galiausiai turime tą lašą, kuris šiais metais ir perpildė mokytojų kantrybės taurę. Tai etatinis apmokėjimas, įvestas nuo rugsėjo 1-osios. Tai, kad Seimas jau vasaros atostogų metu keitė mokytojų apmokėjimo tvarką buvo ir neadekvatu, ir nejautru. Pagarba mokyklų vadovams, kurie kūliais vertėsi, kad tik sugebėtų įgyvendinti tai, ką juos įpareigojo valdžia.
Etatinis apmokėjimas vėlgi užprogramavo neefektyvų resursų panaudojimą švietime. Kaip jaustis mokytojui, turinčiam didelius krūvius tiek pamokų metu, tiek taisant mokinių darbus, kai jo darbas, skirtas būtent ugdymui, yra įvertinamas lygiai taip pat, kaip snaigių karpymas Kalėdoms. Toms mokykloms, kuriose yra daug moksleivių, kuriose mokytojai dirba pilnais krūviais, etatinis apmokėjimas neatnešė nieko. Ir už tai atsakinga ne tik Vyriausybę palikusi ministrė, bet visi be išimties Seimo nariai balsavę ir reikalavę būtent tokios etatinio apmokėjimo tvarkos. Šita valdžia tiesiog nemyli tų, kurie daug dirba. Nemyli tų, kurie turi daug mokinių.
Švietimas yra reikalingas moksleiviui
Teksto pabaigoje noriu pasakyti, ko gero, svarbiausią dalyką, kurio pasigendu mokytojų streiko kontekste. Tai supratimo, kam yra reikalingas švietimas. Vieni įtikėję konspiracija kalba apie perversmą ir sąmokslą valstybėje, kiti prašo atšaukti niekuo dėtas mokesčių korekcijas. Bet juk svarbiausia švietimo diskusijoje ne tai. Svarbiausia yra užtikrinti, kad jaunas ir augantis žmogus Lietuvoje turėtų galimybę įgyti geriausią išsilavinimą, kad jis mokykloje gerai jaustųsi ir būtų savimi, kad jį ugdytų profesionalai, kuriems nereikia galvoti, kaip sudurti galą su galu.
Svarbiausias švietime yra moksleivis. Ir tą dieną, kai tai taps atskaitos tašku, mes galėsime pradėti gydyti savo švietimą.
