Panašu, kad sutariame, jog referendumu reikia keisti Konstituciją taip, kad konkrečios pilietybės ypatybės būtų aptartos Konstituciniame įstatyme. Pastarąjį pakeisti yra šiek tiek lengviau negu pačią Konstituciją, taigi pilietybės reguliavimas lengviau prisitaikytų prieš šalies gyvenimo aplinkybių.
Kas turėtų būti parašyta Konstituciniame įstatyme?
Matau bent tris elementus, kurie yra svarbūs.
Pirma, Konstitucinis įstatymas turi numatyti galimybę išsaugoti Lietuvos pilietybę visiems išvykusiems Lietuvos piliečiams.
2017 m. Londono Sičio lietuvių klubas atliko reprezentatyvią Jungtinėje Karalystėje gyvenančių lietuvių apklausą, kurioje 75 proc. respondentų pripažino, kad siekiant įgyti Jungtinės Karalystės pilietybę, jiems svarbu išsaugoti Lietuvos pilietybę. Dar daugiau – net 78 proc. Jungtinėje Karalystėje gyvenančių lietuvių nurodė, jog tai svarbu dėl simbolinės Lietuvos pilietybės reikšmės. Pilietybė – tai asmens tapatybės ir ryšio su Lietuva dalis, o ne tik pragmatinis interesas išsaugoti Europos Sąjungos pilietybę po „Brexit“.
Taigi dėl pirmojo elemento sutariame visi ir akivaizdu, kad tai yra pagrindinė problema, kurią sprendžiame ir turime išspręsti.
Antras – ir dažnai pamirštamas daugybinės pilietybės elementas – yra galimybė atkurti Lietuvos pilietybę asmenims, kurie dėl dabartinio konservatyvaus pilietybės reguliavimo jau yra netekę Lietuvos pilietybės. Turime suteikti šansą tokiems žmonėms atkurti savo pilietybę.
Trečias elementas kalbėtų apie galimybę užsieniečiams, norintiems įgyti Lietuvos pilietybę natūralizacijos tvarka, išsaugoti savo šalies pilietybę. Lietuvoje yra keli tūkstančiai užsieniečių, kurie daug metų gyvena Lietuvoje, čia dirba ir yra sukūrę šeimas. Turėtume suteikti galimybę norintiems įgyti Lietuvos pilietybę neprarasti savo.
Būtent taip savo pilietybės politiką reguliuoja Švedija ir pakankamai konservatyviu reguliavimu ilgą laiką pasižymėjusi Danija.
Kokias teises ir pareigas sukurs pilietybė?
Pirma, pilietis, kuris tuo pat metu yra ir kitos valstybės pilietis, Lietuvoje visada turėtų būti traktuojamas Lietuvos piliečiu ir taikant Lietuvos įstatymus kitos valstybės pilietybės turėjimas turėtų būti ignoruojamas. Kitaip tariant, piliečiui reikės atlikti savo pareigas, pavyzdžiui, privalomą karinę tarnybą, kuri šiuo metu Lietuvoje galioja.
Antra, daugybinės pilietybės turėtojams turi būti užtikrintos ir teisės, pavyzdžiui, pasyvioji rinkimų teisė, t.y., galimybė būti išrinktam į Seimą. Šiuo metu žmonės, kurie yra ir kitos šalies piliečiai, negali tapti Seimo nariais. Taip konservatyviai savo pilietybę reguliuojančių šalių yra vienetai, aš radau dvi – Lietuvą ir Čekiją. Taigi pasitvirtintus aiškų pilietybės turinį ir kriterijus, ši teisė turi būti užtikrinta. Tam reikės keisti dar vieną Konstitucijos straipsnį – 56 str. Juk logiška – jeigu yra pareigos, turi būti ir teisės.
Kas yra „euroatlantinis kriterijus“ ir kam jo reikia?
Daugelis valstybių reguliuodamos savo pilietybę pasirenka, kokias šalis išskirti. Pavyzdžiui, Danijoje ir Švedijoje ryškiai skiriama privilegija kitoms Šiaurės šalims.
Dėl įtemptos geopolitinės situacijos, sistemingo antidemokratinio veikimo, universalių žmogaus teisių pažeidimų ir vykdomos karinės agresijos yra valstybių, kurių pagrįstai kol kas nelaikysime savo daugybinės pilietybės reguliavimo dalimi. Ir Seime tam yra platus sutarimas.
Tačiau į Seimo siūlomą „euroatlantinį kriterijų“ turėtų patekti tikrai gana platus spektras valstybių. Remiantis kitų šalių praktika, tai greičiausiai bus Europos Sąjungos (ES) šalys, kandidatės į ES, Europos laisvosios prekybos asociacijos, NATO, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) narės, valstybės, sudariusios asociacijos susitarimą su ES (pavyzdžiui, Ukraina), kalbama net apie Pietų ir Centrinės Amerikos valstybes, esančias Amerikos savitarpio pagalbos sutarties šalimis. Keičiantis aplinkybėms, Konstitucinis įstatymas leistų Seimui koreguoti valstybių sąrašą.
Kaip laimėti referendumą?
Tam, kad bent dalis mano anksčiau įvardintų pilietybės elementų nugultų naujoje pilietybės sampratoje reikia laimėti referendumą, kuriame savo balsą „už“ atiduotų net pusė balso teisę turinčių Lietuvos piliečių.
Akivaizdu, kad tam reikia ne tik politinio sutarimo (kuris praktiškai yra), bet ir labai geros kampanijos ir sklandžiai organizuoto rinkimų proceso, sudarant daugiau galimybių rinkėjams atiduoti savo balsą naujose balsavimo vietose – tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Būtent pastarieji du dalykai verčia nerimauti, ar tikrai būsime gerai pasiruošę laimėti referendumą, nes laikas tiksi, o valdantieji užuot inicijavę referendumo paskelbimą siūlo keisti pačias referendumo taisykles, kurios – ir plika akimi matyti – yra nekonstitucinės.
Toks veikimas vis dėlto yra taisyklių keitimas jau vykstant žaidimui, taigi mes prarandame brangų laiką, jeigu norime, kad referendumas įvyktų su artėjančiais prezidento rinkimais.
Be to, taip pat atrodo, kad Seimas čia yra paliktas vienas – didesnės Vyriausybės lyderystės nematyti. Tai įrodo vien faktas, kad Užsienio reikalų ministerijai (kurios ambasados ir diplomatinės atstovybės yra atsakingos už balsavimo vietas užsienyje) artimiausius metus nenumatoma skirti daugiau finansų.
Sunku pasakyti, ar tai yra sąmoningas valdančiųjų sprendimas taip pasidalinti vaidmenimis: palikti referendumo klausimą Seimui, bet ne Vyriausybei. Ar tiesiog ne visi ten nuoširdžiai siekia liberalesnės pilietybės sampratos. Vis dėlto tikint atviresnės pilietybės idėja, turint tokį platų politinį sutarimą, kuris yra šiandien, ir milžiniškus resursus, kuriais disponoja Vyriausybė, yra įmanoma laimėti net ir tokį sudėtingą referendumą.
Aušrinė Armonaitė, Liberalų sąjūdžio frakcijos seniūno pavaduotoja Seime.
