Ir jis yra teisus. Pastaruoju metu daug diskutuojama, kas yra #metoo atvejai ir kas nėra: ar nepageidaujamas elgesys ir seksualinis priekabiavimas ne darbo ir studijų vietoje patenka į #metoo judėjimo lauką, ar ne?
Mano nuomone, nėra vieno vienintelio apibrėžimo, kas patenka ir kas nepatenka į #metoo ir, ko gero, tai neturėtų būti pagrindinis mūsų diskusijų objektas. Viskas, apie ką šiuo metu taip gausiai diskutuoja Lietuva ir pasaulis #metoo šviesoje, iš esmės kyla iš vis dar giliai glūdinčio požiūrio į moterį ir jos vaidmenį.
Nereikia net seksualinio priekabiavimo ar prievartos temos – būkime atviri, daugelis moterų yra susidūrusios su situacijomis, kai netiesiogiai, nebyliai ir kartais net nesąmoningai, tarp eilučių joms yra pademonstruojama, kad jos iki galo nėra lygiavertis, savarankiškas ir autonomiškas asmuo.
Simboliška, kad šiemet sukanka šimtmetis, kai Lietuva viena pirmųjų šalių pasaulyje pripažino moterų politines teises, o mūsų beatsikuriančios valstybės tėvai kūrėjai ir visuomenės veikėjai siekė kuo geresnio moterų švietimo bei įtraukimo į kultūrinį gyvenimą.
Nors tarpukario Lietuvos kultūriniame ir politiniame gyvenime būta ryškių moterų, tokių, kaip Felicija Bortkevičienė, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė ir kitų, tačiau Lietuvos tarpukario visuomenė didele dalimi išliko stipriai patriarchalinė.
Net ir šviesiausiems mūsų valstybės protams moterų įtraukimas pirmiausiai buvo svarbus dėl išsilavinusių šeimos moterų – žmonų ir mamų – ugdymo. Sovietų Sąjungoje buvo tik pagilinti stereotipai apie moterų vaidmenį – melžėjų, mezgėjų, namų šeimininkių.
Turint galvoje visą šią požiūrio į moteris istorinę eigą, nereikėtų stebėtis, kad šiandien #metoo merginų ir moterų pasakojimai bei liudijimai yra sutinkami sudėtingai. Daugelis negaili kritikos: „Kas jos tokios, kad kalba? Ko pačios lenda?“
Visa tai, kas dabar vyksta – viešos istorijos ir liudijimai – iš tikrųjų stoja prieš ilgus metus gilintus stereotipus ir prietarus, o kartais ir toleruotus (ar iki šiol toleruojamus?) priekabiavimo ar net prievartos „papročius“.
Mes, liberalūs politikai ar žmogaus teisių entuziastai, dažnai džiaugiamės tokiais liudijimais ir sakome, kad jie keičia visuomenę. Vis dėlto viešai kalbėti nėra nei pareiga, nei prievolė. Sprendimas pasakoti savo išgyvenimus yra individualus. Reikia daug drąsos tai padaryti.
Tačiau laužyti tylą yra prasminga. Tai prisideda prie visame pasaulyje vykstančio milžiniško lūžio. Kiekviena individuali istorija ir liudijimas yra žingsnis į priekį, griaunantis prietarus ir stereotipus, keičiantis moterų ir merginų gyvenimą. Tokia drąsa kuria prielaidas tikrai atvirai ir lygiavertei visuomenei.
Aušrinė Armonaitė, Liberalų sąjūdžio frakcijos seniūno pavaduotoja Seime.
