Ką jau kalbėti apie įmonės „Google“ paskelbtus populiariausių paieškų Britanijoje duomenis: po referendumo rezultatų paskelbimo dažniausi klausimai, į kuriuos britai ieškojo atsakymo – „kas yra Europos Sąjunga“ ir „kas bus išėjus iš Europos Sąjungos“.
Niekas šiandien nenorėtų būti britų vietoje. Nei vienas politikas dar vakar nenorėjo būti Davido Camerono vietoje. Šiandien – niekas nenori būti Borisas Johnsonas. Tačiau mes savo ruožtu turime padaryti savas išvadas, tam, kad išsaugotume taiką ir gerovę į Europą atnešusį ES projektą, užtikrinusį mūsų, Lietuvos, geopolitinį stabilumą ir ekonominę pažangą.
Šiandienos darbotvarkėje – Europos reforma
Daugelis kalba apie tai, kad Europos Sąjungai reikia reformos. Tačiau Europos reforma gali turėti dvi priešingas trajektorijas. Pirma – dar gilesnė integracija, suteikiant daugiau galių viršnacionalinėms ES institucijoms bei siekiant didesnio harmonizavimo. Pastarąją, galėtų palaikyti didelė dalis Europos kairiųjų.
Antra alternatyva – mažesnės integracijos Europa: mažiau galių viršnacionalinėms institucijoms ir biurokratijai, tačiau tuo pat metu bendradarbiavimas ir koordinavimas užsienio politikoje. Ši alternatyva iš esmės turėtų susitelkti ties bendra rinka ir didesnėmis pastangomis siekiant vieningos užsienio politikos. Ji iš esmės buvo priimtina D.Cameronui, taip pat Vokietijai su A.Merkel priešakyje bei didžiajai daliai Europos dešiniųjų.
Būtent antroji alternatyva būtų geri skiepai kitoms valstybėms, kuriose plinta euroskepticizmas ir naujos pagundos istoriniams eksperimentas. Jeigu Europos valstybių visuomenės priešinasi gilesnei integracijai, vadinasi jai neatėjo laikas.
Didžiosios Britanijos išstojimo iš ES šalininkų pozicijos demonizavo ES, tačiau į Europos Sąjungą reikėtų žiūrėti, kaip į centristinį projektą. Turi jis kairiųjų bruožų, turi reguliavimų ir reikalavimų, tačiau tuo pat metu jis realiai praktikoje įgyvendino nuostabių dešiniojo liberalizmo idėjų, pirmiausiai – bendrą rinką, leidžiančią laisvą prekybą ir laisvą judėjimą.
Kokie santykiai laukia Didžiosios Britanijos ir Europos Sąjungos?
Didžiosios Britanijos debatai dėl narystės ES buvo itin margi. Vienoje barikadų pusėje matėme D.Cameroną ir dalį konservatorių, leiboristų partiją, verslo visuomenę, Londoną, Škotiją ir Š. Airiją. Kitoje – B.Johnsoną, kitą dalį konservatorių, euroskeptikus su N.Farage'u priešakyje, Velsą ir Angliją, didžiąją dalį populiarios žiniasklaidos bei dalį laisvos rinkos ir dešiniojo liberalizmo šalininkų.
Būtent pastarųjų pozicija man atrodo paradoksali. Siekę didesnės laisvės tvarkyti savo valstybę, jie iš esmės pasiekė valstybės izoliacijos ir atskyrimo nuo globalizacijos pamatais pastatytos Europos bendrijos. Siekdami didesnio ekonominio atvirumo jie pasiekė tai, kad šiandien Didžioji Britanija turės sustoti, nežinant, ar kada nors besugrįš į bendrą Europos rinką.
Realaus „Brexit“ atveju optimistai tikisi, kad Didžioji Britanija liktų bendroje ES rinkoje, analogiškai Norvegijos atvejui. Tačiau Norvegijos dalyvavimas iš esmės reiškia tai, jog ji turi atitikti didžiąją dalį ES reguliavimų, tačiau būdama ne ES narė negali prisidėti prie jų rengimo. Bendra rinka yra nedalomas prekių, paslaugų, kapitalo ir darbo rinkos laisvo judėjimo paketas. Viso paketo Britanija gali „nenupirkti“, o ES, tikėtina, tokio lengvo kelio ir „nepardavinės“.
Šiandien Didžiosios Britanijos politikai ir visuomenė jau pradeda ieškoti būdų, kaip Europos Sąjungos nepalikti. Ir iš tiesų – vyksta persitvarkymas tiek konservatorių, tiek leiboristų viršūnėse. Tai gali iššaukti pirmalaikius rinkimus ir iškelti narystės ES diskusijas į naują šviesą. Didžioji intriga išlieka neatsakyta – kas prisiims lyderystę išvesti Britaniją iš Europos Sąjungos arba kas išdrįs prisiimti atsakomybę neatsižvelgti į referendumo nuomonę ir palikti Britaniją ES.
Mums Lietuvoje svarbu tai, kad Vidurio ir Rytų Europai Didžioji Britanija visada buvo viena esminių partnerių diplomatijos ir saugumo srityje. Taigi mūsų politikai, diplomatai, visuomenininkai turėtų nenustoti ryšių su šia šalimi, priešingai – juos plėsti ir stiprinti. Didžioji Britanija visada gerai suprato Lietuvos geopolitinius interesus, todėl – nesvarbu, kokį sprendimą galiausiai priims šalies parlamentas – neturime prabangos prarasti tokios ypatingos draugystės.
Ko iš britų krizės turėtume pasimokyti Lietuvoje?
Mokytis iš politikos yra svarbu ne tik politikams, bet ir visuomenei. Ko Lietuva galėtų pasimokyti iš sudėtingos britų situacijos?
1. Rinkėjai iš tikrųjų nulemia sprendimus, todėl rinktis reikia atsakingai. Rinkėjai daro tiesioginę įtaką procesams, todėl demokratijoje dalyvauti prasminga ir tam, kad kitas nenuspręstų už tave. Net 75 proc. 19-29 metų jaunų žmonių pasisakė už narystę Europos Sąjungoje, nors jiems gali tekti gyventi su priešingu sprendimu. Turint galvoje, kad jaunimo dalyvavimas rinkimuose visada gerokai nusileidžia kitoms amžiaus grupėms, šis atvejis turėtų būti stipriausias argumentas jauniems žmonėms Lietuvoje gausiau ateiti prie balsadėžių.
2. Sunkiai nuspėjamoje realybėje negalime prarasti savo žmonių. Iškilus realiai galimybei Didžiajai Britanijai palikti Europos Sąjungą, tiesiog privalome sutarti dėl dvigubos pilietybės priėmimo. Didžioji dalis mūsų išeivių nori palaikyti ryšius su Lietuva, nors šiuo metu savo gyvenimą kuria kitoje šalyje. Būdami nedidele valstybe tiesiog negalime sau leisti atstumti savus. Tokioje politinėje tikrovėje dvigubos pilietybės klausimas įgauna vis daugiau argumentų.
3. Populizmas populiarus tol, kol jo neišrenka. Bepigu būti populistu. Tai ne politinės pažiūros, už kurias turi pastovėti bei dėl kurių turi dirbti ir ieškoti sutarimo. Tai tiesiog politikavimo stilius, savo retorika nukreiptas prieš sprendimų priėmėjus, taip vadinamą „valdantį elitą“, ekspertus ir argumentus. Atseit „už žmones“, o iš tikrųjų – „už demagogiją“.
Emocijomis grįsta išėjimo iš ES kampanija Didžioje Britanijoje buvo stipriai populistinė – melagingi skaičiai ir argumentai po rezultatų paskelbimo buvo paneiginėjami. Išsiblaivius nebeatrodo viskas taip pergalinga nei B.Johnsonui, kuris jau skelbia „neskubėkime“, nei tiems, kurie balsavo už išstojimą, norėdami tiesiog išsakyti savo protestą prieš valdžią apskritai.
Lietuvoje taip pat daugybė mūsų sąmoningai balsuojame už populistus tam, kad parodytume tradiciniams politikams ir partijoms „jų vietą“. Tačiau nepamirškime, kad liberalioje demokratijoje nėra ,,jie“ ir „mes“. Esame tik „mes“. Tad kiekvienas protesto balsas, atiduotas populistams, skandina visą bendrą mūsų laivą.
Aušrinė Armonaitė yra Liberalų sąjūdžio pirmininko pavaduotoja
