Nacionaliniu lygiu Viešojo valdymo tobulinimo komisija veikia prie Vyriausybės, anksčiau ji vadinta Saulėlydžio komisija. Tai nuolat veikianti išorės ekspertų ir valstybės administracijos atstovų grupė, kuri teikia rekomendacijas dėl biurokratijos mažinimo ir efektyvesnio valstybės valdymo.
Spaudžiant milijardą jau perkopusioms miesto skoloms, panašų biurokratijos saulėlydžio modelį būtų galima pritaikyti ir Vilniaus miesto lygmeniu. Toliau pateikiu penkias priežastis, kodėl mano aptariama komisija Vilniui yra reikalinga.
Pirma, Saulėlydžio komisijos veikla padėtų politikams įvertinti susidariusią situaciją miesto administracijoje bei jai pavaldžiose įstaigose, identifikuotų neefektyviausiai veikiančias sritis bei tas sritis, kuriose galima sutaupyti ir sumažinti savivaldybės išlaidas.
Antra, komisija suformuotų nuoseklų požiūrį, apibrėžiantį, kuria kryptimi galėtų judėti reformos. Tai būtų visapusiškas požiūris, nes komisijos veikloje dalyvautų tiek administracijos darbuotojai, tiek išoriniai ekspertai, tarp jų – akademikai bei savivaldybės paslaugų vartotojai, pavyzdžiui, verslas, nevyriausybinės organizacijos.
Trečia, įsteigus tokią komisiją Vilniaus miesto valdymas taptų atviras ekspertams ir visuomenei. Tai reiškia, kad atsirastų galimybė nuodugniai susipažinti su egzistuojančia situacija miesto administracijoje ir jai pavaldžiose įmonėse bei įstaigose. Šiuo metu kone kiekvienas yra girdėjęs apie miesto problemas, tačiau su realiais duomenimis retas kuris yra susipažinęs.
„Saulėlydžio komisija“ būtų neutralus forumas, kuriame įvairios pusės galėtų diskutuoti dėl žiniomis grįstų reformų. Kitaip tariant, komisijos veikla pirmiausiai vadovautųsi vadybiniais, o ne politiniais principais.
Ketvirta, komisijai periodiškai rengiant savo posėdžius ir nuosekliai planuojant veiklą, savivaldos aparatas turėtų progą į savo veiklą pažvelgti iš esmės, įsivertinti savo funkcijas, pažvelgti į savo darbą iš šalies – ką galime pakeisti, kad dirbtume geriau ir efektyviau?
Penkta, „Saulėlydžio komisija“ būtų neutralus forumas, kuriame įvairios pusės galėtų diskutuoti dėl žiniomis grįstų reformų. Kitaip tariant, komisijos veikla pirmiausiai vadovautųsi vadybiniais, o ne politiniais principais.
Vilniaus miesto tarybos bei mero veikla, žinoma, yra politinė, tačiau į viešųjų paslaugų administravimą ne pro šalį būtų pažvelgti iš vadybinės perspektyvos. Sutarimas ir susitelkimas – to dažnai trūksta tiek nacionalinėje politinėje padangėje, tiek ir vietos lygmenyje. Taigi tokia išorinė struktūra padėtų diskutuoti ir siekti sutarimo neutralioje arenoje.
Prie Vyriausybės veikiančios „Saulėlydžio komisijos“ pavyzdys parodė, kad tokia komisija negali išspręsti visų problemų, jeigu tam trūksta sutarimo ir politinės valios. Tai yra patariamoji struktūra, kuri negali priimti realių sprendimų, nes pastarieji yra mūsų renkamų politikų žinioje. Vis dėlto komisija gali įnešti naujo ekspertinėmis žiniomis grįsto požiūrio, kuris reikalingas kiekvienam teigiamų pokyčių siekiančiam politikui. Atviras požiūris į miesto valdymą bei politinė valia gali išvesti miestą iš akligatvio.
Aušrinė Armonaitė yra Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio atstovė
