Baltijos kelias

Bet kartais nutinka, kad istorija kvėpuoja tiesiai tau į pakaušį, tarsi šnopuotų šuoliuojantis jos žirgas – grėsmingai pučiant vėjui iš Rytų, kaip tada, 1989-ųjų rugpjūtį, kai stovėjome atsukę nugarą – tą ištvermingiausią lietuviško kūno dalį – Rytams ir įsmeigę žvilgsnius į mįslingus, nepasiekiamus, kaip tada atrodė, Vakarus, Vokės šalį, į žėruojančius saulėlydžio gaisus, į slėpininguosius Unterganges das Abendlandes...

Taip, iš Rytų tuomet plaukė padrikos, tamsios debesų armados, o iš neaprėpiamų jų tolių kažkas tarsi neaiškiai grumeno ar grūmojo. Tačiau per susikibusias rankas sruvo žmogiškosios energijos srovė – šitai šildė ir drąsino. Nejaugi neatlaikysime? Štai šita mergaitė, kurios gležna ranka tavo delne, toliau pusamžis vyras, moteris su jau paaugusiais vaikais – nejau neatlaikys? Kuris iš jų palūš, pavargs? Išduos?

Ir vis tiek jausmas, kad štai dalyvauji, esi viename mįslingiausių virsmų – minios, žmonių, liaudies virsme į tautą – tas jausmas buvo ir liks viena iš tavo gyvenimo egzistencinių viršūnių. Jo unikalumas – kad šitai išgyventa bendrai, sykiu, kas labai labai retai nutinka lietuvio sielai, linkusiai į uždarumą, meditaciją užsiglaudus už bažnyčios pilioriaus.

Per tuos praėjusius metus viskas ir vyko taip, kaip išgrumėjo debesys – buvo ir Sausio 13-oji, ir nuovargis, ir išdavystės. Bet štai užmerk akis – argi nešviečia tau ano saulėlydžio gaisai, ar nežėruoja? Ir kai atmerksi – paduok, bent mintyse, šalia stovinčiam ranką ir palinkėk jam, kaip Mišių pabaigoj – ramybės, ramybės viens kitam, kuri ir yra ne kas kita, kaip anoji vienybė iš paskutiniosios mūsų himno strofos.

Taigi – už tai ir visa kita, kas būta ir išbūta, ačiū Tau ir tik Tau, pakelės rūpintojėli, kuris žvelgei iš aukštai, bet kartu ir lygiai į mus, tokius silpnus ir nuolat triskart išsižadančius – nuo pakelės koplytstulpio, kažkur pakelėje tarp Šilų ir Kauno...