Ir čia ateina ketvirtoji cunamio banga – Ignalinos atominės elektrinės (IAE) uždarymas 2009 gruodžio 31 dieną ir neišvengiama energetinė krizė.
Praeitą savaitę įvyko dvi konferencijos energetikos klausimais, kurios viena kitą papildydamos ir pratęsdamos nupiešė visą cunamio vaizdą.
Lietuva nepasiruošusi niekam, o IAE uždarymui – mažiausiai. Ką galvojote apie savo šalies energetinę ateitį, kai įsipareigojote uždaryti IAE? Kur jūs buvote visus tuos metus nuo 2003-ųjų, kai suraitėte parašus ant stojimo sutarties? – praeitą savaitę vykusioje konferencijoje lietuvaičių klausė buvęs tarptautinės atominės agentūros direktorius Claudas Mandilas. Kitas ekspertas iš Suomijos, papasakojęs, kad Suomija stato naują AE trejais metais ilgiau, nei planuota, įdarbindama 2000 įvairių įmonių iš 28 šalių, nustebino visus naujiena, kad buvusi Gedimino Kirkilo Vyriausybė 2008 lapkritį, iš karto po rinkimų, paleido tarptautinę Lietuvos atominio saugumo priežiūros komisiją.
IAE direktorius vis dar nežino kam ruoštis – uždarymui ar pratęsimui, nes joks sprendimas – uždaryti ar pratęsti – oficialiai Lietuvoje nepriimtas. Dėl visa ko ruošiasi uždarymui. „Jūs pjaunate vištą, kuri deda aukso kiaušinius“, – liūdnai pajuokavo vienas IAE dirbantis inžinierius konferencijos metu. Baltais drabužiais perrengtas, kietų profesionalų lydimas apeini IAE, pamatai stulbinamą tvarką ir drausmę, išgirsti ekspertų vertinimus: IAE ypač saugi, gerai sutvarkyta ir galinti veikti toliau, mažiausiai dar keletą metų... ir toks apmaudas ima. Bet išeities nėra, stojimo sutartis pasirašyta, pinigai iš ES paimti ir pravalgyti, Aleksandras Abišala nieko nepešė, visi jau nuleido rankas...
Su latviais lietuvaičiai nesusitaria, kam teks garbė statyti tiltą su Švedija, tai tilto iki 2012-13 metų tikrai nebus, kaip ir jungties su Lenkija.
Tačiau kaip IAE turi būti demontuota – žinių ir patirties taip pat nėra. Nėra ir pinigų: IAE uždarymo fonde – 270 mln. litų, o iš viso uždarymui per 10 demontavimo metų reikia apie 4 mlrd. litų (Viktoro Ševaldino pranešimas). Iš kur Lietuvai gauti elektros energijos – nežinia, kainos – neaiškios, valstybinio rezervo kurui pirkti nėra... Elektrėnų ir Kauno hidroelektrinės nerenovuotos, o visa elektros energija, kurią gamins Kaunas, bus suvartojama Ignalinos AE.
Su latviais lietuvaičiai nesusitaria, kam teks garbė statyti tiltą su Švedija, tai tilto iki 2012-13 metų tikrai nebus, kaip ir jungties su Lenkija. Dujos? Bet suskystintų dujų terminalas nepastatytas, dujų saugyklos projektas nevykdomas – jau pernai turėjo būti pradėti lauko darbai, tačiau projektas nugulė Vyriausybėje (Seimo vicepirmininko Česlovo Stankevičiaus pranešimas). Visus vinis į karstą sukalė būsimasis energetikos ministras Arvydas Sekmokas: 2 metus vėluoja branduolinio kuro saugyklos statyba (ją stato „Ranga IV“...). Kur bus iškraunamos branduolinio kuro kasetės uždarius IAE? Naujoji AE nebus pastatyta iki 2015 metų, kaip numatyta Nacionalinėje energetikos strategijoje. O ar bus pastatyta iš viso?
Kaip gyvensim artimiausius 11-13 metų? Ar mūsų laukia balanos gadynė? Kas ir kada mus iš jos išves? – zvimbė klausimai ne vieno konferencijų klausytojo galvoje. „Ne energetikos krizė, – viešai reziumavo būsimasis energetikos ministras, – o sveiko proto, atsakomybės ir sąžiningumo krizė.“ Šitų žodžių valdžios – nei buvusios, nei dabartinės – vyrai negirdėjo.
Buvusieji išgirdo tai, ką ir turėjo išgirsti: A.Sekmokas peržengė ribas. Dar netapęs ministru, jis viešai suabejojo „Leo LT“ perspektyvomis. Iš karto buvo pareikalauta vaikino galvos: būsimasis ministras privalo atsistatydinti, nes drįso pasakyti, kaip yra. Būsimasis ministras iš karto suprato užuominą ir tučtuojau išnyko iš viešumos. Ar jis bebus ministras? Ar visagalis liūtas jam beleis?
Socialdemokratai 8 metus valdė Lietuvą. Ką jie padarė, kad turėtume elektrą po 2010-ųjų? Socialdemokratų premjeras pasirašė ant įsipareigojimo uždaryti IAE ir daug metų sėkmingai premjeravo, kol perdavė valdžią kitam socialdemokratų premjerui, kuris baigdamas valdyti dar ir tarptautinius stebėtojus išvaikė. Tiek to jau tos nuodėmės. Bet jiems gal nebūtų buvę sunku kartą kitą nuvažiuoti į Maskvą su dešromis ir skilandžiais ir tartis dėl elektros bei dujų tiekimo po IAE uždarymo. Juk rusiškai gerai moka, juk "prieteliai" visur, buvę bendramoksliai, partiečiai, seni „sobutylnikai“... Nevažiavo jie tuomet, tuo labiau dabar nevažiuos didysis rusofobas Andrius Kubilius. Net ir A.Abišala negadins savo vakarietiško dvelksmo dešromis ir skilandžiais. Niekas negadins.
Buvo toks Plano komitetas SSRS. Planuodavo metų metus į priekį, nuleisdavo savo planus į sąjungines respublikas vykdyti. Ir vykdavo planavimas: 5 metų planai, 10 metų planai, nuolatinė jų vykdymo kontrolė. Net IAE, tebestūksanti kaip anos, veikiančios, suderintos sistemos modelis, dabar planuoja savo darbą senu sovietiniu metodu – 10 metų, 25 metams į priekį, 100 metų – tol, kol atominis kuras potencialiai pavojingas...
Mūsų nepriklausomoje Lietuvoje planavimas nuo pat 1990-ųjų vyko kiek kitu principu. Čia planuojamos pajamos. Savos. Greitos. Daug. O pagrindinis planavimo principas yra toks: „Po mūsų – nors ir tvanas.“ Cunamis.
Bet ar baisus lietuviams cunamis? Po visko, ką patyrėme ir išmokome? Iš Airijos į Lietuvą sugrįžęs mano sūnėnas su draugais žada inicijuoti akciją „Baltijos kelias-2“. Kai valdžia uždarys atominę, mes pasiimsime į rankas elektros ilgintuvus ir stosime į vieną gyvą žmonių grandinę, be problemų sujungdami Baltijos šalis tarpusavyje ir su kuo reikia.
