Visų Baltijos kelio dalyvių veiduose spindėjo visus vienijanti geležinė valia siekti Lietuvos nepriklausomybės. O tie Komunistų partijos vadovai bei partinių mokslų dėstytojai, kurie norėjo Lietuvai tik suvereniteto atsinaujinančios Sovietų Sąjungos sudėtyje, tiesiog liko sėdėti namie. Sėdėti ir žiūrėti, kuo viskas baigsis.
1989 metų antroje pusėje Lietuvos Nepriklausomybės siekis jau buvo oficiali Sąjūdžio doktrina, kurią įgyvendinti galėjo tik naujai išrinkta Lietuvos Aukščiausioji Taryba (AT). Todėl Sąjūdžio pagrindinis to meto uždavinys buvo laimėti 1990 metų rinkimus į AT. Miestuose ir rajonuose Sąjūdžio grupės atrinko į ją kandidatus, kurie buvo pristatyti 1989 metais Sąjūdžio konferencijoje Vilniuje ir oficialiai jos patvirtinti. Buvo iškelti kandidatai daugumoje rinkimų apygardų, išskyrus dvi, kuriose balotiravosi du LDDP vadovai: Algirdas Brazauskas ir Vladimiras Beriozovas. Nekonkuruoti su šiais veikėjais nusprendė Sąjūdžio Seimo taryba, kuri tuo metu buvo Sąjūdžio politikos rengėja.
Lietuvos žmonėms okupacinė valdžia buvo įkyrėjusi iki gyvo kaulo, ir jie norėjo patys kurti savo ateitį, kuri, daugeliui atrodė, nušvis rožinėmis spalvomis Sąjūdžiui laimėjus rinkimus. Todėl 1990 metais Sąjūdis rinkimus nesunkiai laimėjo, nurungdamas Komunistų partijos keltus kandidatus.
Sąjūdžio vadovaujama AT parengė ir sėkmingai patvirtino visus būtinus Lietuvos Nepriklausomybei paskelbti ir įtvirtinti dokumentus, Lietuvos žmonių padedama atsilaikė prieš okupantų žvanginimą ginklais, ekonominę blokadą ir visus kitus mėginimus parklupdyti Lietuvą ant kelių ir priversti ją grįžti į rekonstruojamą Sovietų Sąjungą.
Bet Sąjūdžio vadovams tautos vienybė buvo reikalinga tik tol, kol nepriklausomą Lietuvą pripažino Vakarų valstybės. Tada prasidėjo kova dėl valdžios. Reikia apibrėžti, kas 1989–1990 metais buvo Sąjūdis ir kuo jis tapo 1992 metais. 1989 metais sąjūdininku galėjo tapti bet kas, kairysis ar dešinysis radikalas, anarchistas, liberalas, socialdemokratas ar tautininkas, komunistas ar nepartinis, inteligentas ar darbininkas, jei tik pripažino pagrindinį Sąjūdžio siekį: iš pradžių tapti nepriklausomiems nuo Maskvos diktato, o po Sąjūdžio suvažiavimo – ir nuo Sovietų Sąjungos, t. y. atkurti 1940 metais prarastą Lietuvos Nepriklausomybę. Deja, jau nuo 1990 metų antrosios pusės Sąjūdis buvo dešiniųjų nusavintas. Bet kyla klausimas, kaip tai galėjo atsitikti, jei jame buvo gana daug iškilių politikų. Vien poeto, tautos žadintojo okupacijos metu Justino Marcinkevičiaus figūra buvo kliūtis Sąjūdžio privatizacijai.
Tai puikiai suprato ir dešinieji, todėl buvo pradėta Just.Marcinkevičiaus diskreditacija. Jo niekinimą pradėjo Antano Sniečkaus augintinis Aleksandras Štromas ir Antano Venclovos sūnus Tomas Venclova. Nors oficialūs poeto diskreditavimo motyvai buvo ne politiniai, o literatūrinių pažiūrų, estetinių principų kova, bet politinės tos kovos pasekmės buvo aiškios. Panašiai buvo susidorota ir su kitais ryškiais Sąjūdžio politikais, kurie realiai galėjo tapti Sąjūdžio lyderiais ir potencialiais kandidatais į Respublikos Prezidento postą: prieš vienus buvo išmesta KGB korta, kiti, vengdami insinuacijų, patys pasitraukė iš aktyvios veiklos, treti buvo apšaukiami išdavikais. Net tokie Sąjūdžio šaukliai ir jo ryškiausieji lyderiai kaip Romualdas Ozolas, Bronislovas Genzelis ir kiti buvo iš Sąjūdžio vadovaujamų pozicijų išguiti ir tapo trečiaeilėmis figūromis Sąjūdžio hierarchijoje. Taigi Sąjūdis nukraujavo ir jame liko vienas ambicingas lyderis su jam visados pritariančia ir labai agresyvia kariauna. Prasidėjo Sąjūdžio agonija, kuri baigėsi 1989–1990 metų Sąjūdžio mirtimi. Vietoj jo liko Antrasis Sąjūdis.
