Anot kai kurių ekspertų, prieštaraujant Lietuvos Konstitucijai ir tarptautiniams susitarimams, Lietuvos vyriausybė vis dar per mažai skiria sveikatos priežiūros sektoriui. Dirbantysis gyventojas vidutiniškai per metus į Privalomąjį sveikatos draudimo fondą (PSDF) įneša apie 1000 EUR. Tuo tarpu valstybė už savo draudžiamuosius piliečius (pensininkai, bedarbiai, moksleiviai, studentai ir kt.) įneša tik po 400 EUR. Lietuvoje šiuo metu draudžiamųjų piliečių yra daugiau, nei nedraudžiamųjų, tad nelygybė susidaro akivaizdi: 2020 metais piliečiai sveikatos priežiūrai skirs apie 1,5 mlrd., kai tuo tarpu valstybė – apie 650 mln., t.y. bent dukart mažiau nei turėtų. Tai neteisinga.
Net jei darytume prielaidą, kad Lietuvos sveikatos priežiūros biudžetas pakankamas, tai, kaip šiuo metu yra sukalibruotas apmokėjimas sveikatos priežiūros įstaigoms už suteiktas paslaugas, sargdina visą sveikatos priežiūros sistemą. Vienas paprasčiausių, bet tikriausiai iškalbingiausių pavyzdžių yra tai, kaip mėnesio gale staiga išrašomi ne visiškai pagiję pacientai, nes ligoninės administracija ragina gydytojus pasiekti užsibrėžtą normą, kuri atsispindės įstaigos biudžete. Čia neskubėčiau kaltinti nei gydytojų, nei įstaigų vadovybių – apmokėjimo sistema ydinga ir ją privalu keisti.
Pirmasis reikalingas pokytis: pacientai turėtų būti prirašyti ne prie gydymo įstaigos (poliklinikos), o prie šeimos gydytojo. Tuo tarpu gydytojai turėtų telktis į organizacijas. Pavyzdžiui, Centro poliklinikoje dirbtų tik Mėlynųjų gydytojų organizacijos nariai, o Antakalnio – tik Geltonųjų. Tokio organizavimo būdo tikslas – padaryti šeimos gydytoją centrine paciento gydymo figūra ir prioritetizuoti įstaigose medicininiais argumentais grįstus sprendimus.
Mokestis, skiriamas už prirašytą gyventoją, turėtų priklausyti nuo jo rizikos
Gerai dirbantis gydytojas turės sau ištikimų pacientų ratą, kuris seks jį net darbo lokacijai pasikeitus. Tad Centro poliklinika ar Mėlynųjų gydytojų organizacija nenorės prarasti tokio specialisto ir bus linkusi ieškoti kompromiso dėl jo pateiktų lūkesčių ar reikalavimų. Negana to, gydytojas būtų finansiškai suinteresuotas aktyviau domėtis paciento gydymo keliu, kadangi nuo to, kaip efektyviai ir taupiai, išlaikant reputaciją, gydytojas gali suteikti pagalbą ir pagydyti pacientą, priklausytų dalis jo (o ne tiesiogiai įstaigos) finansinio uždarbio.
Antrasis reikalingas pokytis: mokestis, skiriamas už prirašytą gyventoją, turėtų priklausyti nuo jo rizikos. Šiuo metu, nepaisant, ar prirašytas gyventojas yra sveikas dvidešimtmetis, ar chroniškai sergantis pagyvenęs pacientas, už abu piliečius gydymo įstaiga gauna vienodą pinigų sumą, su kuria ir turi „suktis“. Natūralu, tai skatina įstaigas atsirinkti sveikesnius pacientus, pavyzdžiui, nukreipiant diabetu sergančią moterį į kitą polikliniką, kurioje dirba diabeto srityje labai pripažinta gydytoja. Kas ten besuseks, kad ne. Tad įstaigos praranda paskatą būti žinomos tam tikros ligos gydyme.
Tuo tarpu nustačius skirtingą mokestį skirtingoms rizikos grupėms (didesnę sumą skiriant už sunkiomis ligomis sergančiuosius), įstaigos būtų suinteresuotos įgyti kuo geresnę reputaciją bet kurios ligos gydyme, nes jos finansiškai už tai būtų apdovanojamos pas jas atėjusių pacientų (ir su savimi atsinešusių valstybės skiriamą biudžetą).
Šios idėjos – tik apybraižos. Norint jas įgyvendinti reikalinga ne mėnesiais, o metais trunkanti įnirtinga diskusija tarp gydytojų, politikų, pacientų ir sveikatos ekonomikos ekspertų. Kodėl gi nepradėjus jos šiandien?
MJJ fondo granto laimėtoja Barbora Lucy šiuo metu Nyderlanduose gilina savo profesines žinias sveikatos ekonomikoje ir vadyboje
