Į akademinį pasaulį ir žiniasklaidą įsiterpę „progresyvūs rateliai“ pateisina tuos, kurie puola Izraelį ir Vakarus. Nei Vakarai, nei Izraelis nėra apsaugoti nuo kritikos, tačiau visi Vakarų ir Izraelio nusižengimai nublanksta prieš džihado judėjimo ir jo atšakų keliamą grėsmę pačiam Laisvojo pasaulio egzistavimui. Atėjo laikas, kai turime pakelti galvas ir kategoriškai pareikšti: šiuo atveju simetrijos nėra. Moralės vertybės yra priešingos amoralumo vertybėms. Atėjo laikas ryžtui: būtina nugalėti Irano vadovaujamą blogio ašį, džihadistų judėjimą ir jo atšakas – nuo „Hamas“ iki ISIS, nuo „Hezbollah“ iki „Boko Haram“. Izraelis negali nešti šios naštos vienas pats. Kiekvienas žmogus, kiekviena organizacija, kiekviena šalis, kuri vis dar tiki laisvės ir lygybės vertybėmis, turi dalyvauti šioje kovoje. Nes jei Izraelio rankos bus surištos, jei melagingas naratyvas, skelbiantis Izraelį „agresoriumi“, o „Hamas“ „auka“, įgaus persvarą, tai signalizuotų apie laisvojo pasaulio žlugimą. Tai negali įvykti.
1930-aisiais Laisvasis pasaulis nepajėgė pripažinti fakto, kad jam gresia egzistencinė grėsmė. Kaina buvo katastrofiška.
1930-aisiais Laisvasis pasaulis nepajėgė pripažinti fakto, kad jam gresia egzistencinė grėsmė. Kaina buvo katastrofiška. Šešiasdešimt milijonų žmonių buvo nužudyti, tarp jų šeši milijonai žydų, kuriuos nužudė baisiausia istorijoje mirties industrija. Verta prisiminti, kad 1933 m. Oksfordo studentų sąjunga pareškė: „Šie rūmai jokiomis aplinkybėmis nekovos už savo karalių ir šalį“. 275 studentai palaikė pareiškimą, o 153 jam nepritarė. Winstonas Churchillis suprato tragiškas šio pareiškimo pasekmes ir po jo patvirtinimo praėjus kelioms savaitėms pareiškė savo verdiktą: „Ta apgailėtina, šlykšti, begėdiška preisaika... Tai didžiulį nerimą keliantis ir šlykštus simptomas...“ Kiti universitetai pasekė Oksfordo pavyzdžiu ir priėmė panašius pareiškimus. Kaip tik šią savaitę, paviešinus Hamas žiaurumo mastą, Harvardo universiteto studentų sąjungos pareiškė remiančios jų siaubingus veiksmus. Ar istorija kartojasi?
Tačiau yra skirtumas tarp praeities ir dabarties. 1930-aisiais dar nebuvo aišku, kad Hitleris planuoja genocidą ir pasaulio užkariavimą. Šiandien tai akivaizdu ir aišku. ISIS nėra viena. „Hamas“ lyderiai praeityje ragino „užkariauti Romą, o iš ten... abidvi Amerikas ir Rytų Europą“, o oficiali „Hamas“ televizija šaukiasi Alacho, kad šis išžudytų krikščionis ir žydus „iki paskutinio“. Islamistų sunitų lyderis šeichas Yousufas Al-Qaradhawi kursto musulmonus užbaigti Adolfo Hitlerio pradėtą darbą, o Hezbollah lyderis Hassanas Nasralla nustatė, kad „žydai rinksis iš visų pasaulio kraštų į okupuotą Palestiną ne tam, kad parneštų Antikristą ir pasaulio pabaigą, verčiau tai Alachas, Šlovinamasis ir Aukščiausiasis, nori išvaduoti jus nuo vargo keliauti į skirtingus pasaulio galus, nes jie susirinks vienoje vietoje - ir ten įvyks paskutinė ir lemiama kova“.
Tiems Harvardo studentams, kurie palaiko „Hamas“, derėtų tai žinoti. Užuot dėstant jiems apie praeitį ir dabartį, apie grėsmę Laisvąjam pasauliui, daugelis jų profesorių vaizduoja Izraelį kaip piktadarę pabaisą, o Hamas - nekaltą auką. Judith Butler praeityje tvirtino, kad Hamas ir Hezbollah yra „socialiniai judėjimai, kurie yra progresyvūs, kairiosios pakraipos ir yra dalis pasaulinės Kairės“. Panašiai buvęs Didžiosios Britanijos Darbo partijos lyderis Jermey Corbynas šią savaitę atsisakė pasmerkti Hamas. Noamas Chomskis, vienas žymiausių pasaulio intelektualų, vyko į Libaną susitikti su Nasralla. Paradas tęsiasi. Slavojus Žižekas, žinomas progresyvus filosofas, remia Irano branduolinių ginklų programą. Italų filosofas Gianni Vattimo pasisakė už „sionistų niekšų“ šaudymą ir pinigų rinkimą „Hamas“. Jis taip pat parašė straipsnį, palaikydamas Irano reikalavimą sunaikinti Izraelį. Tai nėra nereikšmingas intelektualų paradas. Net Vidurio Rytų studijų asociacija (MESA) neseniai priėmė nutarimą prisijungti prie BDS judėjimo, kuris remia žydų valstybės sunaikinimą. Vargu ar nereikšminga, ši tendencija peraugo į intelektualų gėdos paradą, remiantį islamonacizmą.
Vienas iš daugiausiai pajuokos vertų teiginių, kaip antai „negalima įkalinti dviejų milijonų žmonių nemokant baisios kainos“, yra tiesiog mėlaginga hiperbolė. Pirmiausia, Hamas nestokoja pinigų. Organizacija neinvestavo savo lėšų į civilinę gerovę, švietimą ar sveikatos apsaugą. Vietoj to organizacija nusprendė skirti milijardus teroro infrastruktūrai sukurti, karinės pramonės steigimui ir strateginio požeminio tunelių tinklo vystymui. Iki atakos daugiau nei dvidešimt tūkstančių Gazos gyventojų kasdien išvykdavo iš Gazos ruožo dirbti Izraelyje. Kasdien atvažiuodavo šimtai sunkvežimių tiekti maisto ir kitų maisto produktų. Komunalinės paslaugos – vanduo, benzinas ir elektra – buvo tiekiami reguliariai. Antra, blokada buvo dalinė, skirta užkirsti kelią Irano ginklų kontrabandai į Gazos ruožą. Blokados niekas nenorėjo.
Kai „Hamas“ laimėjo 2006 m. rinkimus ir užvaldė Gazos Ruožą, „Kvartetas“ (JAV, Rusija, ES ir JT) pasiūlė Hamas vyriausybei įsipareigoti atsisakyti smurto, pripažinti Izraelio teisę egzistuoti ir priimti dabartinius Artimųjų Rytų taikos susitarimus mainais į esminę pagalbą palestiniečiams. Vokietijos kanclerė Angela Merkel tvirtino, kad būtų „nesuvokiama“, jog Europos Sąjunga paremtų Hamas režimą, jei šie nepasmerks terorizmo ir nepripažins Izraelio teisės egzistuoti. Prireikė vos vienos dienos, kol Hamas lyderis Ismailas Haniyehas kategoriškai atmetė pasiūlymą.
Po metų, 2007 m., „Hamas“ smurtu perėmė Gazos Ruožo kontrolę, nužudydami šimtus, oponentus dažnai tiesiog numesdami nuo stogų. Žydų naikinimo indoktrinacija prasideda jau darželinukams. Ir dar kartą tarptautinė bendruomenė pasiūlė paramą mainais į politikos pokyčius.
Ir vėl Haniyah atmetė pasiūlymą. 2014 m. tęsiami raketų paleidimai iš Gazos į Izraelį iššaukė operaciją „Apsauginę briauną“ (Operation Protective Edge). Europos Sąjungos ministrai pasiūlė pagalbą mainais į „visų teroristinių organizacijų nusiginklavimą“. Be to, jie pateikė išsamų pasiūlymą dėl specialios JT misijos Gazoje. Europos Vadovų Taryba taip pat pristatė oficialų planą, pagal kurį pagalba buvo neatsiejama nuo nusiginklavimo. Tačiau 2017 m. naujasis „Hamas“ lyderis Yahya Sinwar aiškiai pasakė, kad „Hamas“ niekada nepripažins Izraelio“. Kitais metais, 2018 m. vasario mėn., didėjant įtampai pasienyje, ES dar kartą pasiūlė pagalbą mainais į nusiginklavimą. Gerovė ar teroras? Gerovė ar mirties industrijos? Hamas ir vėl pasirinko terorą.
„Hamas“ aukšto rango pareigūnas Moshiras al-Masri kiek anksčiau buvo paaiškinęs, kaip „Hamas“ vertina terminą „paliaubos“: „Pasipriešinimo žodyne terminas „ramus“ apibrėžiamas kaip pasiruošimas kitai kampanijai. Mūsų pasipriešinimas ir toliau kaups savo arsenalą ir kurs bei gamins naujus stebinančius komponentus naujoms sistemoms.“ Ir „Hamas“ padarė būtent tai. Kodėl taip atsitiko? Nes „Hamas“ yra „Musulmonų brolijos“ atšaka, kurios Mirties Pramonės principus 1938 m. apibrėžė jos įkūrėjas Hassanas al-Banna. Ne gerovė. Ne klestėjimas. Ne atstatymas. Ne švietimas. Mirtis. Bet „Hamas“ ideologija, jo tarptautinės bendruomenės pasiūlymų atsisakymas, jo reikalavimas tęsti blokada, nepaisant Gazos gyventojų kančių, neturi įtakos Laisvojo pasaulio žiniasklaidai.
Ši saviapgaulė prilygsta savęs sunaikinimui.
Ar mano seneliai, pabėgę iš Jemeno daugiau nei prieš šimtmetį, buvo kolonizatoriai?
Tą pačią dieną, kai „Hamas“ smogikai išžudė šimtus jaunų izraeliečių, švenčiančių Novos festivalyje, palestiniečių kilmės britė mokslininkė Dr. Yara Hawari rašė: „Dekolonizacija nėra metafora“. „Hamas“ teroro viešpatijoje ji neišgyventų nė dienos. Ji žavisi „Hamas“ valdžia tik dėl vienos priežasties. Akademikai viso labo kalba apie „dekolonizaciją“. „Hamas“ pateikia praktinį šio termino aiškinimą, nes jis susijęs su žydų skerdimu. Teorija, apibrėžianti sionizmą kaip kolonializmą, yra viena svarbiausių šios mąstymo krypties klastočių. Ar mano seneliai, pabėgę iš Jemeno daugiau nei prieš šimtmetį, buvo kolonizatoriai? Arba žydai, bėgę nuo pogromų Rusijoje? Ar visko netekę Holokaustą išgyvenusieji, atvykę po Antrojo pasaulinio karo? Problema ta, kad šis melas ir toliau nesiliauja vyravęs ir yra vėjas Irano, džihado ir teroristu nugaron. Jis nepasiglemžė visos Vakarų žiniasklaidos ar viso akademinio pasaulio, tačiau melo propaganda griauna Laisvąjį pasaulį iš vidaus.
2014 m. amerikiečių intelektualas Samas Harrisas parašė straipsnį, kuriame daroma išvada: „Tiesa ta, kad mes visi gyvename Izraelyje. Tiesiog kai kurie iš mūsų to dar nesuvokė. Įdomu, kas turi nutikti, kol akademinis pasaulis, žiniasklaida ir Laisvasis pasaulis supras šią paprastą tiesą. Galop Laisvasis pasaulis supras. Telieka atviras vienas klausimas: ar prireiks dešimčių milijonų mirčių, ar blogio ašį galima sustabdyti dabar, daug mažesne kaina.“
Apie autorių:
Ben-Dror Yemini yra knygos „Melo pramonė“ (Industry of Lies) autorius
Ben-Dror Yemini gimė Tel Avive, Izraelyje. Tel Avivo universitete studijavo humanitarinius mokslus ir istoriją, vėliau - teisę. Po studijų buvo paskirtas Izraelio imigrantų integravimo ministro patarėju, vėliau tapo Imigracijos ministerijos atstovu spaudai. Vėliau Yemini pradėjo žurnalisto ir eseisto karjerą.
1986 m. Yemini išleido knygą „Politinis smūgis“, kurioje kritiškai aptariama Izraelio politika ir visuomenė. Dirbo teisininku advokatų kontoroje.
2003 m. tapo dienraščio „Maariv“ nuomonių redaktoriumi, paskelbė daug straipsnių ir esė kituose leidiniuose.
