Visų pirma, leiskite pristatyti klausimo mastą. Anot 2018 metais 15min atlikto tyrimo, „sovietizuotų“ (ideologinę prasmę turinčių) gatvių pavadinimų nestinga kone visoje Lietuvoje. Visuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose priskaičiuojama 47 S.Nėries vardo gatvės, 35 P.Cvirkos, taip pat 20 Melioratorių gatvių ir 17 Kosmonautų gatvių. Šį sąrašą dar būtų galima papildyti 3 Kolūkiečių ir 2 Komunarų gatvėmis.
Įprastinė ginčo dėl sovietinio palikimo eliminavimo iš viešųjų erdvių eiga tokia: pirma reakcija, kam nors atkreipus dėmesį į vieną ar kitą sovietinį „balvoną“, būna ne itin tvirtai suformuluotas atsakymas, esą tai – mūsų istorijos dalis. Perklausus, kodėl Lenino paminklas ar prospektas nėra mūsų istorijos dalis, atsakoma, kad jų buvo atsisakyta vėl gi tam tikru istorijos metu, suprask, pirmaisiais Nepriklausomybės mėnesiais ar metais.
Šiuos du sovietinio paveldo sergėtojų atsakymus ir panagrinėsiu tolimesniame tekste.
Taigi, pirmas neaiškumas, susijęs su galimybėmis nusikratyti sovietinio paveldo, kyla iš negilaus arba iškreipto istorijos suvokimo. Lietuvos pilietinei visuomenei pagaliau derėtų suvokti, kad komunistinė propaganda nebuvo ir nėra tik Lenino ar Markso garbstimas. Ji neretai veikė giliau ir klastingiau. Gatvės ir kitos viešosios, žmonėms kasdieną matomos, erdvės, pavadintos ne bet kokių sovietinių rašytojų, o tų, kurie 1940 liepą rugpjūtį iš Maskvos vežė Stalino Saulę, ir neteisėto jos inkorporavimo į sovietinę imperiją bendradarbių vardais, turi svarbią prasmę. Juk būtent 1940 metais SSRS įvykdytas Lietuvos savanoriško prisijungimo prie SSRS spektaklis ir buvo pagrindinis atsakymas visiems, siekusiems Lietuvos laisvės čia ar užsienyje (tarptautiniuose forumuose, užsienio šalių vyriausybių pozicijose dėl Lietuvos laisvės ir t.t.).
Tokių sovietinių rašytojų – Stalino saulės vežėjų kaip S.Nėris ar P.Cvirka - atminimo įamžinimo gynėjai neretai pamini, kad šiandien jie mums – ne abejotinos praeities komunistiniai veikėjai, o mokyklinės literatūros programos autoriai. Toks tvirtinimas geriau istoriją besimokiusiems žmonėms tikrai gali kelti neviltį – abu rašytojai mokyklinėse literatūros programose pirmą kartą atsirado iškart po savo veiksmų, kuriais prisidėjo prie Lietuvos okupacijos įteisinimo – 1940 metų rugsėjį.
Galų gale, minėtų sovietinių rašytojų atminimo saugojimas grindžiamas tvirtinimu, kad toks įamžinimas išvis skirtas ne komunistiniam veikėjui, o kūrėjui, literatui. Tuomet telieka paklausti, kodėl atsisakėme M.Gorkio aikščių ir gatvių? Ar laikome jį mažiau talentingu nei P.Cvirka, ar kliūva tik jo tautybė ir tai, kad jis neturi ryšių su Vilniumi? Tiesa, Gorkio vardas nuo iškabų dingo dar pirmaisiais Nepriklausomybės metais, čia ir pereikime prie laiko klausimo.
Antroji sovietinio palikimo nejudinančių grupė teigia, kad laikas atsikratyti komunistinės ideologijos reliktų jau buvo. Buvo ir baigėsi. Tiesa, niekas nepasako, kada tiksliai tai atsitiko: ar 1993 metais, kai į valdžią atėjo LDDP, ar tūkstantmečiui pasibaigus? Toks neapibrėžtumas minėtu argumentu pasitikėti neįkvepia.
Beje, drįsčiau tvirtinti priešingai – laiko perspektyva kaip tik nutrina jausminius ryšius su praėjusio amžiaus lietuviškais vardais ir leidžia blaiviau įvertinti jų darbus. Suprasti, kur ir kodėl buvo kabinamos vienos ar kitos lentelės. Geriausias to liudijimas – Lietuvos Jaunimo organizacijų tarybos (LiJOT) svarstomas dokumentas, raginantis atsisakyti sovietinę buitį primenančių ir gal kam nors nostalgiją keliančių „kolūkiečių“, „kosmonautų“ ir „melioratorių“ gatvių vardų. Tikėkimės, ateis laikas ir „programiniams kolaborantams“.
Laiko perspektyva leidžia iššifruoti ir gudriau nei Lenino paminklas Lukiškėse pasislėpusius, sovietinę santvarką gyrusius ženklus ir vardus. Susimąstęs supranti, kad P.Cvirkos paminklas Vilniuje – tai, paminklo atidengimo ceremonijoje kalbą sakiusio A.Venclovos žodžiais, „simbolis lietuvių liaudies meilės tarybiniam rašytojui“. O jeigu tos meilės jausti niekas nebeverčia, tikriausiai galime ir neapsimetinėti mylį jį ir kitus sovietinius simbolius, vis dar gausiai puošiančius Lietuvos peizažą.
Esu įsitikinęs, kad šiandien yra pats tinkamiausias laikas mąstyti ir sutarti dėl sovietinio palikimo – pradedant P.Cvirkos monumentu Vilniuje ir baigiant Kolūkiečių gatve Sedoje. Iš tiesų, geresnio laiko dar nebuvo.
Benediktas Alekna yra Jaunųjų konservatorių lygos valdybos narys.
