Valdžia turi suprasti, kad jie turi tarnauti žmonėms ir padaryti viską, kad išspręstų problemas, kylančias šalyje, o ne žadėtų kalnus prieš rinkimus ir po to šiltai sėdėtų savo kadencijos laiką toliau žadėdami ir spręsdami visiškai neesmines problemas.
Tarkim, kaip atrodytų, jeigu pacientas atvyksta į priėmimo skyrių, gydytojas jį apžiūri ir draugiškai sako: „Mes pažadame, kad jūs pasveiksite. Tikrai padarysime viską.“ Ir tiesiog išeitų nieko nepadaręs. Aišku po to sutikęs pacientą pakartotų pažadus ir toliau nieko nedarytų. Nemalonu, ką? Tačiau panašu, kad tai puikiai veikia politikoje, ir gaila, kad tokie žmonės vis dar laimi rinkimus.
Pavyzdžiui, Kuršėnuose prieš Seimo rinkimus vyko debatai, kuriuose LVŽS kandidatės Rimos Baškienės paklausiau apie sąlygas medikams, o ji su šypsena atsakė, kad padarys viską, kad išlaikytų jaunus medikus Lietuvoje, pritrauktų į rajonines ligonines ir kaip ji gerins situaciją... Visgi balsavimo metu dėl rezidentų algų balsavo „Prieš“, ačiū Jums, mūsų atstove Seime! Nebekalbu jau apie apsimelavusį K.Bacvinką ar Seimo pirmininką, kuris, panašu, kad net Seimo Statuto konspekto prieš darbą Seime neperskaitė. Atsiprašau, bet dar vienas egzaminas neišlaikytas, pirmininke. Pasityčiojo, tačiau ir toliau sako, kad padarys viską. Tai dar vienas argumentas tam trečdaliui dvejojančių medikų studentų, kad po studijų padėkotų už mokslus ir savo potencialą bei žinias panaudotų šalyje, kurioje bent jau nesityčioja iš geriausiai valstybinius egzaminus šalyje išlaikiusių jaunuolių. Valio, tikslas pasiektas!
Aš tikiu, kad rezidentai, kurie turėtų prabangos grįžę po paros budėjimo pailsėti ir skaityti, mokytis, tobulėti, o ne lėkti į kitą darbą, tikrai ateityje grąžintų investicijas su kaupu.
Grįžtant į ketvirtadienį, tai ryte sėdint lėktuve tikrai tvyrojo slogi atmosfera ir viena žurnalistė manęs paklausė, kaip žmonės reaguoja, kai sužino, kad esu ne tik vaikų chirurgijos rezidentas, bet ir didžėjus.
Reakcijas galėčiau suskirstyti į dvi kategorijas, viena, kai džiaugiasi, kad pavyksta viską suderinti, o kita, kai pyksta, nes neva rezidentai turėtų dirbti labai daug, o būdami namie papildomai mokytis, tačiau, matyt, pamiršta, kad mums jau bent 25-eri metai, dalis turi šeimas ir pradeda kurti gyvenimus.
Taip, man didžėjaus veikla buvo hobis, o dabar tai neša pagrindines pajamas šeimai. Nesupraskite manęs neteisingai, medicina negali būti hobis, todėl į tai žiūriu, kaip pagrindinį darbą ir kitas veiklas derinu prie to. Mielai savaitgalio vakarais būčiau su šeima ir namie skaityčiau knygas, žiūrėčiau operacijų video internete ar siuvinėčiau kiaulės kojas, tačiau dirbu visai kitokį darbą tam, kad galėčiau su šeima likti Lietuvoje ir išgyventi Vilniuje.
Dauguma rezidentų turi rasti sritį, kuri neštų papildomas pajamas, ir dirbti, nebent turi galimybę, kad juos vis dar išlaikytų tėvai. Aišku, dalis dirba poliklinikose, rajonų ligoninėse ir budi po keletą parų iš eilės, bet darbų, patikėkite, galima rasti įvairiausių – nuo parduotuvės konsultantų iki savo verslą turinčių jaunuolių.
Dauguma tai daro tik dėl to, kad galėtų išgyventi, todėl kyla klausimas, ar pakėlus rezidentams algas nebūtų nušauti du zuikiai vienu metu? Taip būtų galima sumažinti jaunųjų talentų nutekėjimą, emigraciją ir taip pat investuoti į Lietuvos ateitį. Aš tikiu, kad rezidentai, kurie turėtų prabangos grįžę po paros budėjimo pailsėti ir skaityti, mokytis, tobulėti, o ne lėkti į kitą darbą, tikrai ateityje gražintų investicijas su kaupu. Paskaičiuokite vien mokesčius Lietuvos valstybei dirbant joje, o kur dar žmonių, kuriems bus išgelbėta gyvybė ar prailgės gyvenimo trukmė, mokesčiai? Tik aišku karvės ir dalis seimūnų, kurie visiškai „žali“ politikoje, tikriausiai to nesupras, nes kai tas ateis, jie nebebus Seime, o viščiukus reikia skaičiuoti jau šios kadencijos metu. Visgi tikėtina, kad pacientais jie bus ir reikės medikų pagalbos, bet ką čia, tada ir pagalvosim, ar ne?
Visgi visiems sakiau, kad jeigu rezidentai išgyveno iki šiol, tai išgyvens ir toliau, nes pinigai nėra svarbiausia. Taip, tai yra svarbu, bet, manau, kad daug svarbiau yra tas saugumo jausmas, kai tu žinai, jog ledai juda, situacija gerėja ir valdininkai bent jau turi viziją, kaip viskas turi eiti į priekį. Suprantu, kad drausti daug lengviau nei kurti, bet kam tuomet vaidinti politikus. Taip pat suprantu, kad ir labai sunku padaryti pokytį, taikliai viską apie įsisenėjusias problemas aprašė Dainius Pūras, todėl daugiau galite paskaityti naujausiame jo straipsnyje.
Džiaugiuosi, kad D.Pūras mums skaitė paskutinę paskaitą baigiant medicinos studijas, nes jis sugebėjo ne man vienam įpūsti vilties, kad galime prisidėti prie pokyčių Lietuvos sveikatos sistemoje, todėl tikriausiai ir ryžausi stoti į rezidentūrą. Gal tai tikrai ta sritis, kur galiu prisidėti prie pokyčių ir matyti, kaip ta jauna Lietuva auga. Tai ir yra pagrindinis argumentas, kodėl nenoriu niekur keliauti ir dirbti ten.
Taip, užsienyje galima ramiai dirbti, gyventi, keliauti ir džiaugtis gyvenimu, tačiau nemanau, kad aš būčiau laimingas, kai negalėčiau prisidėti prie šios jaunos demokratijos, o tiesiog būčiau gal ir gerbiamas daktaras, bet vis tiek emigrantas. Mūsų karta, gimusi nepriklausomoje Lietuvoje, norim, kad valstybė augtų taip, kaip užaugom ir mes, todėl mes netylim, jeigu mūsų nedžiugina esama situacija. Užteks sėdėti, kentėti ir skųstis, laikas kalbėti, dirbti ir keistis bei keisti.
Bet šiuo atveju brangiausia viltis, kad pokyčiai ateis, o kritinė masė gali pakeisti valdininkų retoriką ir priversti mąstyti apie esamas problemas.
Ką gi, būkime realistai, žodžiai „mes per vieną naktį dideli užaugom“, kuriuos girdėjau mitingo metu, tikrai neišsipildys. Būtų naivu tikėtis, kad staiga pakels atlyginimus, staiga medikų krūviai taps mažesni, galima bus skirti daugiau laiko pacientams ar Lietuvos Seime daugiau bus išmanančių politiką žmonių nei populistų.
Puikiai suprantu, kad pinigai ant medžių neauga, o Premjeras tikrai neprispausdins papildomų banknotų biudžetui, todėl ir tokia jo retorika kalbant su vienais iš perspektyviausių jaunuolių Lietuvoje, rezidentais, atrodo kaip dar vienas pasityčiojimas. Bet šiuo atveju brangiausia viltis, kad pokyčiai ateis, o kritinė masė gali pakeisti valdininkų retoriką ir priversti mąstyti apie esamas problemas.
Tikiu, kad norint pakeisti pasaulį, pirmiausia reikia pradėti nuo savęs ir savo požiūrio. Šiuo metų požiūris į gydytojus rezidentus, panašu, kad yra tikrai neadekvatus Lietuvoje, todėl šiek tiek paaiškinsiu.
Rezidentas tai nėra medicinos studentas, nėra internas ar praktikantas, tai yra medicinos gydytojo licenciją turintis žmogus, kuris išlaikė egzaminus ir mažiausiai 6 metus dėl to mokėsi. Rezidentai gali priimti tam tikrus sprendimus ir su medicinos gydytojo licencijomis jie sėkmingai dirba poliklinikose, rajonų ligoninėse ar priėmimo skyriuose ir gauna palyginus padorų atlyginimą bei į juos žiūrima, kaip į gydytojus, tačiau kai grįžta į savo mokymosi bazę, vėl tampa studentais ir gauna šiek tiek daugiau nei 2 eurus per valandą į rankas.
Darbas tikrai nėra lengvas, nes tenka bendrauti su kenčiančiais ir sergančiais pacientais, nepatenkintais vyresniais gydytojais ir atlikti visus juodžiausius darbus bei pildyti krūvas dokumentų. Suprantu, kad tenka matyti rezidentų, neturinčių vietos ligoninėse, trinančius kampus ar tik kalbinančius pacientus, tačiau čia jau liečiame kitas problemas, esančias mūsų, rezidentų, rengimo sistemoje, kurias, tikiuosi, kad po truputį pradės judinti ir patys rezidentai, kurie nėra patenkinti tokia studijų kokybe.
Minčių galvoje daug, tačiau paskutinis dalykas, kurį norėčiau paplėtoti, yra tai, kad Lietuvai verkiant reikia pokyčių: sveikatos, švietimo, saugumo ir kitose srityse. Kažkur vis tiek tai turėtų prasidėti ir ar tai bus sveikatos, ar švietimo, ar dar kitas sektorius, skirtumo nematau, todėl raginu visus susitelkti. Ko jau ko, tačiau vienybės tikrai reikės, jeigu norime, kad kažkas pasikeistų ir gyvenimas gerėtų.
Tikiu, kad jų nereikia šiltai sėdintiems dėdėms ar pensininkėms, kurių hobis yra laukti ir burbėti eilėje pas gydytoją rankinėje saugant saldainių dėžutę, nes neva geriau pagydys ar daugiau receptų išrašys. Tačiau jų reikia dirbantiems ir jaunimui, kurie anksčiau ar vėliau turės išlaikyti savo tėvus, kurie gaus pensijas. Aišku, yra ir tokių žmonių, kuriems sunkiai sekasi sutelkti žmones ir jie skaldo visuomenę savo pareiškimais, sprendimais, nes gi taip lengviau valdyti...
Grįžtant prie sveikatos apsaugos srities pakartosiu vieno gerbiamo dėstytojo citatą, kad „visi mes esame arba būsime pacientais“, todėl nesvarbu, kuo tu užsiimi, nesvarbu, ar esi sveikas kaip ridikas, bet tikėtina, kad medikų vis tiek reikės. Gi pasaulį išvydę pirma pamatome mediko veidą, dažnai medikai palydi ir paskutinei kelionei, todėl ar tikrai verta bjaurotis, kaltinti jaunus medikus, kad pasirinko nepelningą specialybę, kai tie jaunieji medikai tikriausiai gydys jus ar jūsų vaikus jei neemigruos.
Baigiant nuoširdžiai paprašysiu visų susitelkti ir palaikyti jaunus medikus, mokslininkus, mokytojus, gydytojus, gaisrininkus, policininkus ir visus kitus, kuriems šiuo metu sąlygos dirbti Lietuvoje nėra pačios geriausios, nors pasaulyje tai yra labiausiai gerbiamos profesijos. Nesvarbu, kokioje srityje prasidės pokyčiai, tačiau prie tų pokyčių savo iniciatyva, palaikymu ir mintimis galime prisidėti kiekvienas.
Benediktas Jonuška yra Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Vaikų ligoninės rezidentas.
