Atrodo, kad kol kas gyvename savitarpio pagalbos režimu: džiugina verslo, nuomonės lyderių, paprastų piliečių iniciatyvos, renkančios lėšas medikams, švietimo įstaigoms, buriančios savanorius, padedančios rizikos grupei priklausantiems gyventojams. Be šių pasiekimų dar yra begalė kitų veiksmų, kuriais nuo šiol galima didžiuotis, kuriuos pavyko sukurti kartu.
Tačiau ar pavyks tokį susitelkimą ir bendrumą išlaikyti dar kelias savaites, mėnesius, o gal ir metus? Ar tikrai turėsime vidinės energijos ir motyvacijos padėti kitiems, kai patys nebūsime tikri dėl savo ateities, nesijausime finansiškai ir emociškai saugūs? Būtent tada, kai patys pritrūksime tikėjimo ir vidinės energijos, kaip niekad bus reikalingi Lyderiai, kuriais (pa)tikėtume ir leistumės jų vedami.
Ar turime šiandien tokių lyderių – politikų, verslo, žiniasklaidos atstovų, nuomonės formuotojų? Yra, bet ne tiek, kiek galėtų būti ar tiek, kiek norėtųsi. Ko trūksta, kad ne tik kriziniu laikotarpiu, bet apskritai, Lietuvoje turėtume daugiau lyderių, kuriais tikėtume?
Pirmiausiai, manau, jog viena kertinių priežasčių yra vis dar gaji vertikali lyderystė – kai vadovaujamasi valdymo modeliu „iš viršaus į apačią“. Ir nors dauguma vadovų garsiai kalba apie darbą komandoje, sprendimų priėmimo laisvę, tačiau realybė kiek kitokia – neretai, galutinį žodį taria aukščiausio lygio vadovas.
Tokia praktika turi dvi medalio puses. Pirma, krizės metu, o ypač tokios, kaip ši, kai yra daug neapibrėžtumo ir nežinomybės, vienas ar keli aukščiausio lygio vadovai negali ir nežino visų teisingų atsakymų. Būtent todėl svarbu įgalinti darbuotojus veikti ir priimti sprendimus savarankiškai. Tokia situacija yra pats tinkamiausias laikas paversti „mano“ į „mūsų“, išreikšti bei taikyti lygiavertiškumo principą.
Antra, nepasitikint darbuotojais ir nesuteikiant jiems erdvės būti atsakingais už savo sprendimus ir veiksmus, jūs neugdote naujų lyderių.
Pereiti nuo vertikalios prie horizontalios vadybos nėra lengva nei vadovui, nei darbuotojams, tačiau, užtikrinu, kad ilguoju periodu rezultatas pranoks lūkesčius.
Lyderių atvirumas padės sutelkti komandą bendram tikslui, o tokių sunkių laikų akivaizdoje tai ir yra būdas išsilaikyti visiems kartu.
Būkite atviri ir sąžiningi, net jei kartais tiesa nėra labai maloni, o jūsų išsakomos mintys neatitinka „populiarumo“ kriterijaus. Nuvertindami žmones, neva šie nesupras ar išsigąs realios situacijos ir kalbėdami perdėtai optimistiškai darome sau meškos paslaugą. Krizės metu ne laikas gyventi „alternatyvioje realybėje“. Lyderių atvirumas padės sutelkti komandą bendram tikslui, o tokių sunkių laikų akivaizdoje tai ir yra būdas išsilaikyti visiems kartu.
Na ir paskutinė savybė, kuri, mano nuomone, būtina tikram lyderiui – empatija. Susidūrus su krize, žmogus, pirmiausia, galvoja apie išgyvenimą – t. y. savo ir savo artimųjų poreikių patenkinimą. Deja, versle praktika neretai kitokia – pirmiausia galvojama apie verslo, o ne žmonių išsaugojimą. Ir čia yra esminis momentas, kuriame susikerta du visiškai skirtingi požiūriai: darbdavio ir darbuotojo, pardavėjo ir pirkėjo, politiko ir rinkėjo ir pan.
Žmogiškumas ir empatija – tai savybės, kurias būtina demonstruoti, susidūrus su krizėmis. Pavyzdžių, kas nutinka, kai šios savybės paminamos, toli ieškoti nereikia – griūva metų metus kurtos įmonių reputacijos, netenkama postų, prarandamas pasitikėjimas, kurį vėliau, sutikite, atgauti yra tikrai nelengva.
Tikiuosi ir tikiu, kad COVID-19 viruso krizė užaugins naujos kartos lyderius, juolab, kad gerų praktikų jau turime. Belieka tik neprarasti jėgų ir įkvėpimo bei išlikti lyderiais ne laikinai, o iki pabaigos.
Berta Čaikauskaitė yra komunikacijos agentūros „Berta&“ direktorė.
