Moterų vardai buvo linksniuojami kur kas dažniau
Apie tai, kad 2020-aisiais moterys demonstravo puikius rezultatus, ginčytis vargu ar kas drįstų: Lietuvos politikoje prasiskleidė moterų žiedas, Baltarusijos pilietinę revoliuciją pradėjo moterys, JAV pirmą kartą istorijoje viceprezidente tapo moteris, Moldovos prezidente išrinkta moteris.
Ką jau kalbėti apie iki tol labai aktyviomis esančias Skandinavijos valstybių – Suomijos Prezidentę ir Danijos Premjerę – bei Naujosios Zelandijos Ministrę Pirmininkę. Beje, grįžtant prie vieno seniausių Prezidento instituto, esančio JAV, matome dar vieną pokytį: išrinktojo Prezidento žmona Jill Biden neketina būti tiesiog pirmąja ponia – ji ketina tęsti savo darbinę veiklą ir dėstyti universitete
Ir kai jau, rodos, apie moterų padėtį ir pasiektas aukštumas kalbama vis drąsiau ir dažniau, pasaulį sukausto pandemija, kurios kirčiai pirmiausiai paliečia vėlgi moteris.
Visos šios moterys ne tik aktyvios savo šalyse ir tarptautinėje arenoje, bet tuo pačiu jos keičia ankstesnę lyderio ar vadovo sąvoką. Nors šiandieninė visuomenė šiek tiek švelniau priima moterį vadovę, nei, sakykim, prieš gerą dešimtmetį, moterims vis dar užtrunka (arba tenka) įrodyti savo galių, profesinių žinių, gebėjimo derinti motinystę ir lyderystę legitimumą.
Dėl koronaviruso smarkiai susvyravo moterų įsitvirtinimas darbo rinkoje.
Ir kai jau, rodos, apie moterų padėtį ir pasiektas aukštumas kalbama vis drąsiau ir dažniau, pasaulį sukausto pandemija, kurios kirčiai pirmiausiai paliečia vėlgi moteris. Šią tiesą grindžia ne anksčiau gaji nuostata apie „silpnąją“ lytį, ją grindžia skaičiai.
Pandemija sudavė atsakomąjį smūgį
Pirmiausiai, dėl koronaviruso smarkiai susvyravo moterų įsitvirtinimas darbo rinkoje. IWPR (angl. „The Institute for Women’s Policy Research“) duomenimis, vien 2020 m. vasario–kovo mėn. beveik 60 proc. visų prarastų darbo vietų priklausė moterims.
Lietuvoje, kaip pranešė „Sodra“, vien pirmojo karantino metu moterų buvo atleista 16 tūkstančių daugiau negu priimta, o iki birželio pabaigos savo darbo neteko 60 proc. daugiau moterų nei vyrų. Žinoma, situacijai įtakos turėjo labiausiai dėl COVID-19 krizės nukentėję sveikatos, aptarnavimo, turizmo sektoriai, kuriuose statistiškai moterys užimdavo daugiau darbo vietų.
Lietuvoje, kaip pranešė „Sodra“, vien pirmojo karantino metu moterų buvo atleista 16 tūkstančių daugiau negu priimta.
Tiesa, tos moterys, kurios išlaikė stabilias darbovietes, perėjo į nuotolinį savo įsipareigojimų vykdymą, tačiau tuo pat metu, palyginus su vyrais, joms išaugo ir namų ūkio darbų bei šeimos priežiūros krūvis.
Kaip pranešė „Sodra“, pirmojo karantino metu laikiną nedarbingumą vaikų priežiūrai ėmė 80 tūkst. vaikus auginančių šeimos ūkių, tačiau 70 proc. sudarė moterys.
Nevyriausybinės organizacijos „CARE“ duomenimis, pandemijos metu 55 proc. moterų nuolat dirba namų ūkio darbus, kai tuo pačiu metu vyrų užimtumas siekia vos 18 proc. Be to, moterys du kartus daugiau laiko skiria vaikams ir jų mokymuisi nuotoliniu būdu. Kaip pranešė „Sodra“, pirmojo karantino metu laikiną nedarbingumą vaikų priežiūrai ėmė 80 tūkst. vaikus auginančių šeimos ūkių, tačiau 70 proc. sudarė moterys.
Galiausiai, susiklosčiusi situacija ir vėl paaštrino amžių skaudulį – smurtą prieš moteris. Stresas, pajamų praradimas ir sumažėjusi galimybė naudotis socialinėmis paslaugomis smurto riziką tik didina, todėl sveikatos tarnybų ir policijos duomenimis, nukentėjusiųjų skaičiai jau pirmo karantino metu daugely pasaulio šalių išaugo keliskart, o kokią statistiką matysime įpusėjus antrajam, galima tik liūdnai spėlioti.
Grįžimui į lygiavertišką darbo rinką būtina taisyti klaidas
Kaip suvaldyti situaciją, kaip jau dabar minimalizuoti keliamus sunkumus? Kas turi prisiimti atsakomybę: darbdaviai, valstybė, institucijos, visuomenė? Tai kompleksinė problema, todėl vieno atsakymo negali būti. Vis dėlto, akivaizdu, kad klaidas turime taisyti jau šiandien, antraip moterys dar ilgai bus traktuojamos kaip nelygiavertės darbo rinkos žaidėjos.
Kas turi prisiimti atsakomybę: darbdaviai, valstybė, institucijos, visuomenė?
Pirmiausiai, norisi akcentuoti lyčių lygybės raštingumo klausimą ir edukacijos svarbą. Ši tema privalo atsidurti komunikuojamų ir diegiamų vertybių epicentre, įtraukta į mokymų programas ir gauti nemažiau dėmesio nei kitos mokymo sritys.
Be to, šiuo laiku moteris kritiškai svarbu padrąsinti ir skatinti nebijoti kalbėti apie iškilusias problemas. Šią atsakomybę norėtųsi priskirti ne tik artimųjų ratui, bet ir darbdaviams.
Taip, jie nėra psichologai, tačiau skirti laiko aptariant ne tik darbinius, bet, kiek tai leidžia situacija bei etika, ir asmeninius reikalus, jau tampa neišvengiama valdymo ir vadovavimo funkcija. Tikiu, kad atviresniems pokalbiams su savo komanda pandemijos situacija pasėjo labai tinkamą dirvą, kurią nuo šiol reikės reguliariai ir tinkamai arti.
Šiuo laiku moteris kritiškai svarbu padrąsinti ir skatinti nebijoti kalbėti apie iškilusias problemas.
Galiausiai, akys krypsta į valdančiąją daugumą, kurios galioje yra funkcionuojančios sistemos sudarymas, įgalinantis moteris realiai ir legaliai grįžti iš motinystės į darbo rinką tada, kai jos gali ir nori. Sutinku, kad klausimas daugiasluoksnis ir tema apima ne tik įstatymų keitimą, bet ir visuomenėje gajų tėvystės stereotipų griovimą, tačiau nevalia daugiau švaistyti laiko ir gilinti problemos mąstą.
Jei nepajėgiame jos spręsti lokaliai, pasitelkiant tik savo vertybes ir sąmojį, galime atsigręžti į valstybes, kuriose tokie modeliai puikiai funkcionuoja, pavyzdžiui, JAV ar Skandinaviją.
Esu tikra, kad atėję metai gali būti kitokie, atnešantys mažiau skaudulių ir daugiau galimybių. Krizinės situacijos visuomet turi dvi puses ir tik laikas parodys, kurią išryškinome labiau.
Berta Čaikauskaitė yra komunikacijos agentūros „Berta&“ direktorė.
