Svarbu paminėti tai, kad prasidėjus diskusijoms dėl pabėgėlių pasiskirstymo tarp Europos Sąjungos šalių, kalbama daugiausiai apie žmones iš Sirijos bei Eritrėjos. Įdomu, kad nei vienos iš šių šalių moterims musulmonėms burkos ar nikabai (visą kūna dengiantys apdarai, kurie uždengia ir veidą) nėra būdingi. Be to, Sirijoje jau nuo 2010 m. moterims draudžiama dėvėti visą veidą dengiančius drabužius mokslo įstaigose.
Daugiausiai Sirijoje musulmonės moterys dėvi hidžabus (galvos apdangalas, uždengiantis plaukus, tačiau paliekantis veidą atvirą), Eritrėjoje – kitokio tipo skaras, uždengiančias plaukus. Reikėtų prisiminti ir tai, kad dauguma iki šiol Lietuvoje priimtų pabėgėlių iš Sirijos yra krikščionių tikėjimo.
Todėl kai Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas inicijuoja tokią įstatymo pataisą, atrodo, kad vienintelė žinia, kuri yra siunčiama Lietuvos visuomenei yra ši: „saugokimės pabėgėlių, nes visi jie yra pavojingi Lietuvos saugumui”. Įdomu, ar likusiems Lietuvos gyventojams bus taikomas toks pats reikalavimas – neslėpti savo veido viešose vietose bet kuriuo metu. Kaip žinia, toks reikalavimas Lietuvoje galioja visiems viešo susirinkimo dalyviams, pagal Susirinkimų įstatymą. Klausimas, ar baudžiami būtų taip pat asmenys žiemą dėvintys kepures, kurios palieka atidengtas tik akis ir nosį?
Tačiau sugrįžkime prie pokalbio apie pabėgėlius. Vargiai galime tikėtis sugyvenimo tarp nuo karo bėgančių žmonių ir Lietuvos visuomenės tokiame politiniame fone. Nors prieglobsčio tikslas turėtų būti apsaugoti nuo karo bėgančius vaikus, moteris ir vyrus ir sukurti jiems sąlygas gyventi kaip įmanoma įprastesnį gyvenimą prieglobsčio šalyje.
Klausimas, ar baudžiami būtų taip pat asmenys žiemą dėvintys kepures, kurios palieka atidengtas tik akis ir nosį?
Savo iniciatyvoje A. Paulauskas teigia, kad remiasi Prancūzijos ir Belgijos praktika, kur burkų dėvėjimas yra draudžiamas dėl saugumo. Iš esmės, nei Prancūzija, nei Belgija savo teisės aktuose nėra įtvirtinusi, kad draudžiama dėvėti burkas musulmonėms moterims. Jų įstatymuose įtvirtintas draudimas slėpti veidą viešose vietose.
Kaip žinia, Prancūzija dėl savojo įstatymo nuostatų buvo svarstoma Europos žmogaus teisių teismo byloje. Teismas savo sprendime 2014 metais S.A.S. prieš Prancūziją (pareiškimo nr. 43835/11) pripažino, kad draudimas gali būti pateisinamas siekiant socialinės sanglaudos tikslo, tačiau atmetė Prancūzijos argumentus ir pateikė paaiškinimus, kad toks draudimas negali būti pateisinamas argumentu dėl saugumo užtikrinimo demokratinėje visuomenėje, nes nėra būtinas demokratinėje visuomenėje, teismas taip pat pasisakė, kad draudimas negali būti laikomu priemone, užtikrinančia moterų lygias teises visuomenėje.
Įvairios organizacijos, kaip "Amnesty International", "Open Society Justice Initiative", kritikavo tokį teismo sprendimą ir vadino jį ne iki galo aiškiu, kadangi teismas pasisakė, kad veido slėpimas gali būti pateisinamas remiantis minimaliais reikalavimais visuomenės “gyvenimo kartu” sampratai multikultūrinėje visuomenėje. Tuo pačiu minėtos organizacijos išsakė, kad žmogaus teisė į privatų gyvenimą, religinės išraiškos laisvė, gynimas nuo diskriminacijos, turėtų apimti ir laisvę žmogui pačiam spręsti, kaip ir ką dėvėti.
Europos tinklo prieš rasizmą pateikiama informacija, kad tiek burkų, tiek nikabų dėvėjimas klaidingai siejamas su migrantais ir sako, kad ypatingai tarp trečios kartos migrantų jie dėvimi itin retai, be to, diskutuojama, ar turi dėvėti moterys visą veidą ir kūną dengiančią aprangą, tačiau pabrėžia, kad nepaisant to, jog asmeniškai daug kas gali nepritarti tokios aprangos dėvėjimui, remiantis pagrindinėmis žmogaus teisėmis, teisė apsispręsti dėl aprangos paliekama asmeniui.
Įstatymas, kurio tikslas, pasak valdžios, buvo užtikrinti lyčių lygybę ir saugumą, privertė gatvėje nesaugiai pasijausti būtent moteris, dėvinčias tam tikrą aprangą, nes ne viena iš jų susidūrė su žmonių agresija, bandymais nuplėšti drabužius, kas pažeidžia jų teisę į savo kūną, jų pačių saugumą.
Europos tinklo prieš rasizmą vadovas atkreipia dėmesį, kad tuo atveju, kai draudimas buvo įtvirtintas Prancūzijoje, daugybė asmenų nusprendė turį teisę įgyvendinti įstatymą, nors teisė jiems tokių įgaliojimų nesuteikia. Ir įstatymas, kurio tikslas, pasak valdžios, buvo užtikrinti lyčių lygybę ir saugumą, privertė gatvėje nesaugiai pasijausti būtent moteris, dėvinčias tam tikrą aprangą, nes ne viena iš jų susidūrė su žmonių agresija, bandymais nuplėšti drabužius, kas pažeidžia jų teisę į savo kūną, jų pačių saugumą.
Galbūt visos šios diskusijos ir klausimai atrodo ne visai susiję su Lietuvos kontekstu. Bet taip pat su Lietuvos kontekstu yra nesusijęs pabėgėlių tapatinimas su pavojumi. Net tais atvejais, kai nebėga žmonės nuo pavojaus, išvažiavus į kitą šalį sunku iškart suvokti, atrodo, net įprastus dalykus, kur rasti vieną ar kitą maisto produktą, kaip veikia transportas, nekalbant jau apie nekalbant apie tai, kad sunku suprasti, ko iš žmogaus norima, nes kalba pradžioje atrodo nesuprantama.
Lygiai taip pat, žinoma, reikia pripažinti, kad ir pabėgėliai turi tam tikrus skirtumus, skirtingus kasdienius įpročius, kalbą, galbūt religiją, bet tai nereiškia, kad dėl to jie visi tampa pavojingais ar kad visi tampa neraštingais.
Norėtųsi, kad daugiau diskusijų būtų apie tai, kaip Lietuva ir mes, joje gyvenantys žmonės, ruošiamės žmonių priėmimui, jų supažindinimui su vietiniais įpročiais, kalba, darbo rinka, švietimo sistema, suvokdami, kad žmonės pas mus atvažiavo ne dėl to, kad jie labai norėjo palikti savo mylimus namus ar šalį, o dėl to, kad neturėjo kito pasirinkimo – kaip jų neturėjo ir dažno mūsų seneliai ar tėvai bėgdami II-ojo pasaulinio karo metu.
Birutė Sabatauskaitė yra Lietuvos žmogaus teisių centro direktorė
