Norisi pabrėžti, kad žodžio laisvė, nors viena svarbiausių žmogaus teisių, kaip ir dauguma teisių, nėra absoliuti ir neribojama. Žodžio laisvė neapima kitų žmonių niekinimo, įžeidinėjimo, menkinimo, skatinimo susidoroti, šmeižto ir t.t.
Savaitgalį pasirodžius komentarams po straipsniais „R.Zabarauskas: Biržuose jaunuolis galėjo nusižudyti dėl savo orientacijos” bei „Prieš mirtį – jaunuolio išpažintis apie neviltį ir homoseksualumą” sukėlė pasipiktinimą. Iškilo diskusijos, ar komentarai, kurie tiesiogiai nekviečia eiti susidoroti, mušti ar žudyti asmenis dėl jų lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, gali būti laikomi neapykantos kurstymu? Ar už tokius komentarus gali atsirasti baudžiamoji atsakomybė?
Kad įsitikintume, jog įžeidžiančių, žeminančių komentarų dėl asmenų priklausymo tam tikrai grupei apstu, pakanka atsidaryti bet kurio straipsnio komentarus, jei straipsnis yra apie juodaodžius, migrantus, asmenų seksualinę orientaciją, apie žmones, kurių tikėjimas yra kitoks nei daugumos, apie seksualinio išprievartavimo aukas, apie nukentėjusias nuo smurto šeimoje ir kt. Dažnai pasirodo diskusijos, kad tokių komentarų skaityti nereikia ir nereikėtų sau nervų gadintis, vis dėlto, jų apstu socialiniame tinkle po žiniasklaidos portalų viešinamais straipsniais, viešų asmenų pasisakymuose ir pan. Tad išvengti jų yra gana sudėtinga.
Nevaržomai skleidžiama neapykanta gali turėti įtakos bendrai visuomenės gerovei, politiniam stabilumui, bendrai visuomenėje vyraujančiai nuomonei, sukelti didelį nesaugumo jausmą.
Nevaržomai skleidžiama neapykanta gali turėti įtakos bendrai visuomenės gerovei, politiniam stabilumui, bendrai visuomenėje vyraujančiai nuomonei, sukelti didelį nesaugumo jausmą ir turėti įtakos žmonių psichinei sveikatai, o, kaip ir įrodo asmenų užpuolimų dėl jų odos spalvos, lyties, seksualinės orientacijos ar priklausymo kitai grupei pavyzdžiai – gyvybei.
Baudžiamajame kodekse pakankamai aiškiai yra įtvirtinta, kad „tas, kas turėdamas tikslą platinti gamino, įsigijo, siuntė, gabeno, laikė dalykus, kuriuose tyčiojamasi, niekinama, skatinama neapykanta ar kurstoma diskriminuoti žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį dėl lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų arba kurstoma smurtauti, fiziškai susidoroti su tokia žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu, arba juos platino, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų.“ (170 str. 1 d). Baudžiamasis kodeksas numato griežtesnes bausmes už viešą tyčiojimąsi, niekinimą ir neapykantos skatinimą ar kurstymą diskriminuoti, dar griežtesnes – už viešą kurstymą smurtauti.
Iki šiol Lietuvoje nėra susiformavusi vieninga praktika, kuriais atvejais pasisakymus reikėtų laikyti neapykantos kurstymu, nes neapykantos kurstymas tapo baudžiamu pagal Baudžiamąjį kodeksą gana neseniai (nuo 2009 metų), vis dėlto, yra tarptautinė teismų praktika, kuri gali padėti suprasti, ką reikėtų laikyti neapykantos kurstymu.
Neapykantos kurstymas nebūtinai turi būti aiškiai išreikštas kvietimas smurtauti, fiziškai susidoroti ar žudyti
Europos žmogaus teisių teismo (toliau – EŽTT) sprendimai Lietuvoje turi įstatymų galią, todėl teismo pateikiamų išaiškinimų turėtų būti laikomasi ir ikiteisminius tyrimus atliekančių policijos pareigūnų, prokurorų ir teismų. Vertėtų paminėti, kad Generalinė prokuratūra dar 2009 metais yra parengusi metodines rekomendacijas, kaip reikėtų tirti neapykantos nusikaltimus, jos parengtos remiantis įvairiais tarptautiniais teisės aktais ir praktika, tačiau, kaip paaiškėjo neseniai atlikto tyrimo metu, daugumai tyrėjų šios rekomendacijos nėra žinomos (tyrimą atliko Žmogaus teisių stebėjimo institutas).
EŽTT byloje Feret prieš Belgiją (pareiškimo Nr. 15615/07) pasisakė „kad neapykantos kurstymas nebūtinai reikalauja kvietimo atlikti tam tikrą smurtinį veiksmą ar kitą nusikalstamą veiksmą.” Teismas šioje byloje išsakė nuomonę, kad tokių pažeidimų atveju, kova už asmenų garbę ir orumą ir saugumą, gali būti iškeliama aukščiau už kovą už laisvą žodį. Teismas pabrėžė, kad „politinės kalbos, kurstančios neapykantą paremtą religiniais, etniniais ar kultūriniais nusistatymais, sukelia grėsmę demokratinių valstybių socialinei taikai ir politiniam stabilumui.”
EŽTT byloje Vejdeland ir kiti prieš Švediją (pareiškimo nr. 1813/07) 2012 m. vasario 9 d. pirmą kartą aiškiai pareiškė nuomonę dėl neapykantos nusikaltimų susijusių su asmenų seksualine orientacija ir lytiniu identitetu.
Koks ryšys tarp neapykantos kalbos ir neapykantos nusikaltimų, be atskirų tyrimų pasakyti gana sudėtinga.
Bylos pareiškėjai buvo pripažinti kaltais Švedijoje dėl neapykantos kurstymo LGBT bendruomenės atžvilgiu. Vidurinėje mokykloje jie buvo išdaliję lansktinukus, kuriuose homoseksualumą, tarp kitų, vadino „iškrypusia seksualine veikla”, kuri turi „moraliai destruktyvų poveikį visuomenei iš esmės”. Pareiškėjai ginčijo, kad jų saviraiškos laisvė buvo pažeista, remiantis Konvencijos 10 straipsniu, nes jie norėjo tik sukelti diskusijas mokinių tarpe. Lankstinukuose taip pat buvo dėstoma, kad homoseksualumas yra viena pagrindinių AIDS ir ŽIV plitimo priežasčių ir kad „homoseksualų lobistai” bando sumenkinti pedofiliją.
Tačiau EŽTT išsakė savo nuomonę, kad šiuo atveju saviraiškos laisvė buvo ribojama laikantis proporcingumo principo ir argumentavo, kad netgi „jeigu pasisakymai tiesiogiai neskatino asmenų vykdyti neapykantos veiksmų, jie yra rimti ir nuostatomis paremti kaltinimai”. Be to, EŽTT išsiplėtė komentuodamas, kad „neapykantos kurstymas nebūtinai apima kvietimą smurtauti ar atlikti kitus nusikaltimus.” Kadangi byloje Feret prieš Belgiją EŽTT pasisakė dėl rasistinių nusikaltimų, „šiuo atveju Teismas pabrėžia, kad diskriminacija seksualinės orientacijos pagrindu yra vienodo rimtumo kaip ir diskriminacija dėl „rasės, kilmės ar odos spalvos”.
Ši byla cituojama ir ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartyje dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo dėl Seimo nario Petro Gražulio viešų pareiškimų: „EŽTT išaiškino, kad tokie teiginiai, kaip „homoseksualumas yra seksualinis iškrypimas, kuris skatina visuomenės moralės degradaciją“, „homoseksualumas buvo viena svarbiausių ŽIV ir AIDS išplitimo priežasčių“, „homoseksualumas propaguoja pedofiliją“, tiesiogiai neskatina visuomenės imtis agresyvių, žeminančių ar diskriminuojamų veiksmų homoseksualių asmenų atžvilgiu, tačiau kelia rimtų įtarimų, kad tokiais teiginiais buvo siekta būtent tokių tikslų.“ (ikiteisminis tyrimas P. Gražulio atžvilgiu pradėtas nebuvo).
Koks ryšys tarp neapykantos kalbos ir neapykantos nusikaltimų, be atskirų tyrimų pasakyti gana sudėtinga. Tačiau akivaizdu, kad kai neapykantos kalba normalizuojama, politikai nevaržomai juos reiškia, taip rodydami pavyzdį kitiems, neapykantos kalba plinta internete, gali susidaryti įspūdis, kad tam tikri veiksmai „offline” gali išlikti nebaudžiamais.
Byloje Féret prieš Belgiją EŽTT atkreipė ypatingą dėmesį į tai, kokiais būdais skleidžiami komentarai, ir pasakė, kad jie gali turėti įtakos viešosios tvarkos trikdymui. Kadangi byloje buvo kalbama apie politinės kampanijos metu platinamus lankstinukus, teismas įvertino, kad jais „buvo siekiama pasiekti kuo didesnį elektoratą, tai reiškia, visą visuomenę”. Teismas įvertino, kad dėl kandidatų viešos pozicijos ir aplinkybių ir neapykantos skleidimo rinkimų kontekste, neapykanta stipriau įsitvirtina, o „šūkiai ir klišės tampa stipresni už racionalius argumentus”.
Deja, neapykantos nusikaltimai jau vykdomi ne tik „online”, bet ir „offline”: 2008 m. dėl savo odos spalvos buvo sumušta daininkė Berneen, 2012 m. sumuštas lenkų tautybės jaunuolis, dėl persekiojimo Švenčionių krašte kreipėsi į policiją visą romų šeima, prieš pat Kalėdas 2013 m. dėl savo seksualinės orientacijos Vilniuje buvo sumuštas asmuo, dažniau girdimi turto sugadinimo ar kapų išniekinimo atvejai.
Neapykantos kalba – nėra vertybė ir jos žodžio laisvė neapima. Kiekvienas tokiais atvejais esame atsakingi suvokti savo žodžių prasmę.
Vis dėlto, išlieka problema, kad tokie nusikaltimai dažnai traktuojami tik kaip kūno sužalojimas, turto sugadinimas, kapo išniekinimas ir panašiai, bet nefiksuojama, kad jie padaryti siekiant išreikšti neapykantą tam tikrai asmenų grupei. Kiek atvejų išlieka neraportuoti apskritai – be atskiro tyrimo sunku nustatyti.
Nors užregistruotų ikiteisminių tyrimų skaičius dėl neapykantos kurstymo, remiantis Informatikos ir ryšių departamento duomenimis, mažėja (2012 metais – užregistruota 315 ikiteisminių tyrimų, o 2013 – 229), teigti, kad sumažėjo tokių veikų būtų sunku. Atliekant apklausas su įvairias asmenų grupes atstovaujančiomis bendruomenėmis, dažnai minimas faktas, kad nusiviliama tokių tyrimų atlikimu, jie dažnai nepradedami, o pradėjus – nutraukiami. Todėl asmenys teigia, kitą kartą nenorintys kreiptis net tais atvejais, kai užpuolami gatvėje, nekalbant jau apie neapykantą kurstančių komentarų skundimą.
Vis dėlto, kreiptis į prokuratūrą ar policiją, pastebėjus, kad atliekama tam tikra nusikalstama veika, yra labai svarbu ir tai yra kiekvieno mūsų pareiga, nepaisant to, ar ji atliekama žodžiais ar fiziniais veiksmais.
Neapykantos kalba – nėra vertybė ir jos žodžio laisvė neapima. Kiekvienas tokiais atvejais esame atsakingi suvokti savo žodžių prasmę, o, kai pastebime neapykantos kalbą privačiame ar viešame gyvenime, privalome reaguoti, nes jos plitimas gali turėti pasekmių visos visuomenės gerovei, tame tarpe mūsų artimiesiems ir mums asmeniškai.
Birutė Sabatauskaitė yra Lietuvos žmogaus teisių centro direktorė
