Socialinis modelis yra priemonė, kurios pagalba galime efektyviau išnaudoti šalies žmogiškuosius išteklius ir užtikrinti spartesnį ekonomikos augimą. Kaip vienas iš modelio rengėjų galiu sąžiningai atsakyti į visus tuos dažnai girdimus klausimus – modelio sėkmė priklausys tik nuo mūsų pačių gebėjimo jį pritaikyti praktikoje.
Socialinis modelis – lyg naujas automobilis
Naująjį socialinį modelį galima palyginti su patikimu, aukštesnės klasės automobiliu – ar jį nusipirkę galime iš karto atsakyti į klausimą, kokie bus automobilio eksploatacijos kaštai, nusidėvėjimo greitis, maksimalus nuvažiuojamų kilometrų skaičius ir t.t.?
Kiekvienas vairuotojas supranta, kad viskas priklausys nuo realių mašinos naudojimo sąlygų. Kokius degalus pilsime, ar geros kokybės medžiagas automobilio priežiūrai naudosime? Įtakos turės ir vairuotojo kompetencija – jei bet kaip lakstysime per duobes, ilgai nevažinėsime net ir su labai kokybišku automobiliu.
Socialinio modelio atveju degalų funkciją atlieka investicijos. Taigi modelio efektyvumas pirmiausia priklausys nuo to, ar sugebėsime į Lietuvą pritraukti aukštos pridėtinės vertės investicijų. Ir galvoje turiu ne prekybos centrų plėtrą, kuri generuoja daug darbo vietų už minimalų darbo užmokestį, o investicijas į aukštąsias technologijas, inovatyvių medžiagų gamybą ir mokslo tyrimų plėtrą.
Modelio efektyvumas pirmiausia priklausys nuo to, ar sugebėsime į Lietuvą pritraukti aukštos pridėtinės vertės investicijų.
Tačiau investicijos – dar ne viskas. Antras svarbus aspektas yra visuomenės – tiek darbuotojų, tiek darbdavių – kompetencija. Socialinis modelis turi didinti užimtumą ir produktyvumą.
Norint, kad tai vyktų, turi keistis ir sustabarėjęs darbuotojų mąstymas, ir dominuojanti verslo paradigma.
Neslėpkime – nemažai dabartinių Lietuvos įmonių pelno augimą iškelia aukščiau visko ir nekreipia dėmesio į radikalias priemones bei neigiamas socialines pasekmes.
Tikrasis saugumas – didelis darbo vietų pasirinkimas
Naujasis socialinis modelis siūlo visiškai kitokį požiūrį į darbuotojo saugumą – siekiama saugoti ne konkrečią darbo vietą, o sudaryti galimybes greitai įsidarbinti. Kitaip tariant, didinti užimtumą.
Dauguma žmonių bijo prarasti darbą ne dėl to, kad jis vienintelis geras ir kitokio jie nenori, o dėl to, kad bijoma, jog nepavyks greitai rasti naujo darbo.
Dalis šios problemos sprendimo glūdi jau minėtame investicijų pritraukime ir įvairiose užimtumo didinimo priemonėse, kurios skatina darbdavius kurti naujas darbo vietas. Tačiau kita dalis sprendimo yra pačių darbuotojų mąstymo pokytis.
Kiekvienas iš mūsų turime prisiimti atsakomybę už savo vertę darbo rinkoje. Ar dažnai klausiame savęs, ar tikrai esame patrauklūs darbdaviui? Ar tikrai mūsų darbas vertas atlyginimo, kuris mokamas? Ar mano darbo vieta darbdaviui sukuria pridėtinę vertę?
Šiandien Lietuva labai atsilieka pagal įvairius darbo rinkos ir darbo santykių vertinimo rodiklius – atleidimo iš darbo kaštus, procedūrų sudėtingumą. Bandydami išlaikyti sustabarėjusias ir pasikeitusių darbo sąlygų neatitinkančias garantijas, pasauliniuose indeksuose atsiduriame šalia tam tikrų Afrikos ir Vidurio Rytų valstybių.
Pagal darbo santykių lankstumą Lietuva užima 102 vietą pasaulyje, o Estija – 13. Iš dalies dėl šių priežasčių, iš dalies dėl protingesnės mokesčių sistemos atlyginimai Estijoje yra pusantro karto didesni nei pas mus.
Ar dažnai klausiame savęs, ar tikrai esame patrauklūs darbdaviui? Ar tikrai mūsų darbas vertas atlyginimo, kuris mokamas?
Atsvara lankstumui yra pajamos
Vienas iš svarbiausių naujojo socialinio modelio tikslų – subalansuoti darbdavių ir darbuotojų interesus. Tai reiškia, kad būtina reaguoti į sunkumus, su kuriais dėl nelanksčių įstatymų susiduria darbdaviai.
Tačiau turi būti numatytos priemonės, užtikrinančios tam tikrą darbuotojų saugumą ir socialinį teisingumą. Viena iš svarbiausių – apmokėjimo už darbą didinimas, nes pajamos yra geriausia atsvara darbo santykių lankstumui.
Sociologų tyrimai rodo, kad žmonės bijo ne tik darbo, bet ir pajamų praradimo, kuris gąsdina dar labiau, nes pažeidžia kasdienę vartojimo struktūrą. Taikydami naująjį socialinį modelį, turime siekti, kad, pirmiausia, būtų užtikrintos adekvačios pajamos, o ne socialinės išmokos.
Tam reikia visai nedaug – susieti darbo užmokesčio fondo augimą su pelno augimu. Kitaip tariant, augant įmonės pelnui, atitinkamai turėtų augti apmokėjimas už darbą. Ir ne vien aukščiausio lygio vadovams, bet visiems darbuotojams. Tai yra stipri motyvacinė priemonė, leidžianti darbuotojams pajusti, kad jie visi dalyvauja pelno kūrime.
Deja, šiandien situacija Lietuvoje yra kitokia. Nors jau kurį laiką fiksuojamas ekonomikos augimas, apmokėjimas už darbą auga tik „viršūnėse“, tad apie 60 proc. gyventojų šio augimo nejaučia. Darbdaviai nenori dalintis pelnu su darbuotojais – tam reikalingas stiprus verslo kultūros pokytis.
Žinoma, Lietuvoje jau yra šimtai įmonių, kurios neturi problemų nei su atlyginimais, nei su socialine atsakomybe. Tačiau jie susiduria su kita problema – kvalifikuotos darbo jėgos trūkumu. Šios problemos sprendimui vien naujo socialinio modelio, deja, nepakaks – tam reikia švietimo sistemos reformos ir lankstesnių migracijos procedūrų, leidžiančių pritraukti talentus iš kitų šalių.
Profesorius Boguslavas Gruževskis yra Darbo rinkos tyrimų instituto vadovas, vienas naujojo socialinio modelio kūrėjų
