Ignalinos AE eksploatavimo nutraukimo darbai privalo būti atlikti itin saugiai, išskirtinį dėmesį skiriant saugiam skirtingo tipo radioaktyviųjų atliekų sutvarkymui. Per visą elektrinės gyvavimo laiką sukauptas precedento pasaulyje neturintis didelis kiekis radioaktyviojo grafito ir kitų radioaktyvių medžiagų. Neabejotinai, kad šias radioaktyvias atliekas pavyktų saugiai sutvarkyti, jog pastarosios nekeltų grėsmės ekosistemai ir gyventojams, reikės nemažai lėšų.
Iškovoti pinigai Ignalinos AE eksploatavimo nutraukimui
Dirbant Europos Parlamento Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos (ITRE) komitete siekiau, kad finansavimas Ignalinos AE uždarymo darbams būtų kuo didesnis, todėl iš Lietuvos biudžeto lėšų tektų prisidėti tik minimaliai. Tenka pripažinti, kad iš pradžių Europos Komisijos pasiūlyta suma buvo tokia skurdi, kad jos būtų pakakę tik IAE pirmojo reaktoriaus išmontavimo darbams atlikti. Tiesa, gal dar būtų pavykę pradėti antrojo reaktoriaus išmontavimo darbus, tačiau tokių darbų pabaigimui, jau būtume stokoję lėšų.
Ką jau kalbėti apie lėšų trūkumą radioaktyvių medžiagų sutvarkymui. Juk, tam, kad saugiai surūšiuoti ir saugoti tokias medžiagas, reikia parengti atliekų saugyklas ir giluminio radioaktyvių atliekų atliekyno projektą. Tokiems darbams atlikti būtini specialistai, kurių darbo užmokestis ar kvalifikacijos kėlimas irgi kainuoja.
Matant kiek lėšų, žmogiškųjų resursų ir laiko pareikalaus Ignalinos AE eksploatavimo nutraukimo projektas, niekaip nebuvo galima suprasti ir pateisinti EK pozicijos. Tik priminsiu, kad pastaroji institucija reikalavo didinti Lietuvos finansinį indėlį nuo 14 iki 20 proc. Panašu, kad Komisija užmiršo duotą pažadą mūsų šaliai – Lietuvos stojimo į ES dokumentuose numatyta, kad bendrijos įnašas Ignalinos programos priemonėms gali siekti iki 100 proc. visų išlaidų.
Nepasidavėm ir surėmėm pečius Europos Parlamente, kad pavyktų atsikovoti reikiamą kiekį lėšų Ignalinos AE uždarymui. Kartu su kolege parlamentare Rebecca Harms, kuri kaip ir aš dirbo parlamento ITRE komitete, vykome į darbinius susitikimus Vilniuje ir Ignalinos elektrinėje. Visuose šiuose susitikimuose kėlėme Ignalinos AE finansavimo klausimą ir ieškojome sprendimų su tuometiniu Lietuvos energetikos ministru, Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko ekspertais, tarptautinių organizacijų ekspertais ir kitomis suinteresuotomis grupėmis. Papildomai organizavau dar 2 EP narių delegacijas į Lietuvą, lankėmės uždarytoje atominėje, klausinėjome ir žiūrėjome kokie darbai jau atlikti, kokie suplanuoti toliau, kiek reikės tam pinigų, ar yra numatyti finansavimo šaltiniai.
Paruošėm oficialų pranešimą dėl Ignalinos AE uždarymo programos Europos Parlamento ITRE komitete. Minėtame pranešime akcentuota, kad atominės elektrinės uždarymui turi būti skirta 780 mln. eurų suma, o ne 552 mln. eurų, kaip siūlė EK. ITRE komiteto nariai didele balsų persvara parėmė Ignalinos AE finansavimo didinimą. Negana to, Parlamentui pateikėme sprendimą dėl finansinio poreikio: EK siūlė, kad Lietuva prisidėtų 20 proc. darbų vertės. Komitete drauge su frakcijos kolegomis ieškojome paramos ir mums pavyko iškovoti – Lietuvai prisidėjimas buvo sumažintas iki 14 proc., o tai Lietuvai kasmet sutaupo po 30 mln. eurų.
Atkaklus darbas, ieškant ir randant pritarimą frakcijoje bei komitetuose lėmė tai, kad Europos Parlamentas skyrė Ignalinos AE uždarymui tiek, kiek buvo paskaičiavusi elektrinės administracija, o ne Europos Komisija. Tai reiškia, kad man pavyko Lietuvai „išmušti“ papildomai 220 mln. eurų, o tai yra, sutikite, labai dideli pinigai.
Nevalia paminti valstybės ir jos žmonių interesų
Deja, bet praėjus pusmečiui po teigiamo parlamento sprendimo dėl didesnio Ignalinos AE uždarymo finansavimo, sužinau, kad Lietuvos Vyriausybė kažkodėl pateikė prašymą skirti tik 560 mln. eurų. Keista ir sunku patikėti, kad prašoma skirti mažiau lėšų, nors parlamentarai savo balsais palaikė didesnį finansavimą, kuris sudarė 780 mln. eurų.
Vertinti tokią situaciją sudėtinga ir galima ją laikyti tik kaip visos valstybės bei jos žmonių interesų nepaisymu. Lyg to būtų maža, dar vėliau, 2020-ų metų liepą, buvau informuotas, jog naujasis mūsų Europos Komisijos narys V. Sinkevičius ir Prezidentas Gitanas Nausėda Europos Vadovų taryboje gavo tik 490 mln. eurų.
Tenka tik apgailestauti, kad iki šiol nėra atsakymo, kodėl nebuvo apginti Lietuvos interesai, kai viskas buvo padėta ant lėkštutės – beliko pagrįsti Parlamento pritartą sumą, pateikiant būsimų darbų sąmatas.
Galima tik spėti, jog Lietuvos žmonių interesai nebuvo pakankamai atstovaujami vien dėl to, kad buvo stokojama konstruktyvaus dialogo ir bendradarbiavimo tarp Europos Parlamente dirbančių Lietuvos atstovų, LR Prezidento ir Vyriausybės.
