Griežtesnis supirkimo kainų rinkos reguliavimas visiškai atitinka nuotaikas Europos Parlamente, kur aktyviai ieškome būdų, kaip užtikrinti sąžiningus santykius maisto grandinėje visoje Europoje.
Santykiai tarp gamintojo, perdirbėjo ir prekybininko turi būti reguliuojami šalyse, kur gamintojų kooperacija dar nėra gerai išplėtota, kaip yra ir Lietuvoje. Tik tuomet galima pradėti kalbėti apie sąžiningą konkurenciją. Laisva rinka atsiranda tik po to, kai visi sutaria žaisti „sąžiningai“. Tai aktualu ir kitiems žemės ūkio sektoriams – gyvulininkystei, vaisiams ir daržovėms. Visur situacija labai panaši.
Jei paliekame ūkininkus perdirbėjų ir prekybininkų savivalei, praranda prasmę visa parama žemės ūkiui. Juk iš pradžių iš mokesčių mokėtojų surenkami pinigai, jie keliauja į ES biudžetą, vėliau grįžta mūsų žemės ūkiui išmokų pavidalu, tačiau juos faktiškai gauna ne žemdirbys, o perdirbėjas ir perpardavinėtojas, siūlantis supirkti ūkininko produkciją pusvelčiui ar net žemiau savikainos. Faktiškai parama pasiekia ne tuos, kuriems jos reikia. Šis klausimas Lietuvai ypač aktualus, nes turime palankias sąlygas žemės ūkio gamybai. Pagrindinių maisto produktų supirkimo rinkų reguliavimas ženkliai padidintų užimtumą, gyventojų ir valstybių pajamas bei pritrauktų į šį sektorių jaunimą.
Jei paliekame ūkininkus perdirbėjų ir prekybininkų savivalei, praranda prasmę visa parama žemės ūkiui.
Nepaisant būsimo liberalių kritikų spaudimo, svarbu tęsti diskusijas dėl supirkimo kainų reguliavimo Lietuvoje ir visoje Europoje. Esant politinei valiai, Lietuvoje siūlomą įstatymą galima patobulinti ir suderinti su Europos Komisija.
Pavyzdžiui, siūlymas žymėti pieno kilmę visiškai atitinka ES tendencijas (neseniai Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją dėl mėsos kilmės žymėjimo). Verta diskutuoti apie pieno žaliavos kilmės reglamentavimą ES mastu. Dėsiu pastangas, kad šį Lietuvos iniciatyva Europoje būtų suprasta, ieškant būdų, kaip ją suderinti su Europos teise ir priimti. Ypatingai sveikintina iniciatyva įvesti reikalavimą pagrįsti žaliavinio pieno kainos mažinimą tuo atveju, kai žaliavinio pieno pirkėjas mažina pieno pirkimo kainą, nustatytą žaliavinio pieno pirkimo-pardavimo sutartyje, daugiau nei 3 procentais.
Lietuvoje susiformavusi pieno ūkio struktūra nepalanki žaliavinio pieno gamintojams – pieno gamintojai yra sąlyginai smulkūs, kooperuota nedidelė jų dalis, todėl pavieniai ūkininkai neturi didelės derybinės galios.
Šiame sektoriuje kol kas nėra gamintojų organizacijų, kurios galėtų padėti sustiprinti derybines pieno gamintojų galias, o pieno perdirbimo sektoriuje ryški oligopolinė struktūra. Dabartinėje krizinėje situacijoje pieno gamintojai priversti taikstytis su pieno supirkėjų jiems primetamomis sąlygomis, parduoti pieną nuostolinga, žemiausia Europos Sąjungoje kaina, kai kuriais atvejais tesiekiančia 12 euro centų už kilogramą, neturėdami jokių galimybių derėtis dėl pieno supirkimo sutarčių.
Be to, pasitaiko tokių atvejų, kai žaliavinio pieno supirkėjai, manipuliuodami situacija, atsisako supirkti pieną iš kooperuotų pieno gamintojų, arba nustato jiems žemesnes kainas už superkamą pieną, nei tiesiogiai pieną pristatantiems, nekooperuotiems ūkininkams. Tai stabdo kooperacijos reiškinio plėtrą žemės ūkio sektoriuje.
Pienas yra išskirtinis produktas, reikalaujantis realizavimo nedelsiant – pieno gamintojas negali jo sandėliuoti „iki geresnių laikų“, kaip, pavyzdžiui, grūdų ar daržovių. Šiandieninė situacija pieno sektoriuje pasiekusi kritinę ribą ir ne veltui išprovokavo pieno gamintojų suvažiavimą – šviesaus rytojaus nebematantys pieno gamintojai griebiasi bet kokios galimybės išbristi iš ypač sudėtingos situacijos.
Bronis Ropė yra Europos Parlamento narys
