Kadangi šioje diskusijoje madinga pasakyti, kad „ir aš mačiau, prisimenu, todėl ir žinau“, pasakysiu mados vedamas, kad buvau dviejų pirmųjų Sąjūdžio suvažiavimų delegatas, aktyviai tada reiškiausi Panevėžio sąjūdininkų veikloje.
Prisimenu ir tą momentą, kai A.Juozaitis dar Sąjūdžio pradžioje atvykęs į Panevėžį, aptemdytoje salėje po kalbos išsitraukė mažą trispalvę ir to užteko, kad salė sprogtų nuo plojimo. Žinote, tai buvo įspūdinga, kai salėje tamsu, apšviestas tik kalbėtojas ir ta trispalvė. Buvo tikrai įspūdinga.
Tačiau vėliau visi brendome, klydome, kėlėmės ir keitėmės, vėl brendome. Visas pasaulis labai toli pažengė į priekį, vieni išmoko žvelgti į ateitį, o kiti iki šiol gyvena praeitimi.
Regis, visi suprantame, kai psichologai aiškina, kodėl nemaža dalis mūsų visuomenės vis dar ilgisi sovietmečio, tačiau grįžti į tuos varganus laikus lyg ir nenorėtų. Juk kiekvienas gali atsisakyti Lietuvos pilietybės ir varyti gyventi į Rusiją, kuri tokiems pilietybę suteikia be eilės.
Pasirodo, kai kuriems dabartiniams šešiasdešimtmečiams ar vyresniems, pasak psichologų, gaila ne tų eilių parduotuvėse, blogos medicinos bei perspektyvos taip ir numirti niekur toliau Sovietų teritorijos neišvažiavus. Žmonės ilgisi savo jaunystės, kai jiems neskaudėdavo sąnarių, vaikščiodavo į šokius, panas kabindavo, nereikdavo rūpintis ir darbo vieta, nes daugeliui (ypač mažiau gabiems) lygiava patinka. Praeitis žmogui – visų pirma jaunystė.
Taip žmogus ir gyvena maloniais prisiminimais, senatvėje pamurmėdamas ant dabartinės santvarkos, lyg ji būtų kalta, kad žmogus apskritai sensta. Tačiau tie, kurie buvo ištremti į Sibirą, prisimena ir tai, kaip jiems, tada irgi jauniems, sąnariai skaudėjo nuo sunkaus darbo, šalčio ir net bado. Laisvė jiems dabar brangiau už viską.
Kaip tai susiję su A.Juozaičiu ir galbūt jo noru grįžti į politiką? Visiškai tiesiogiai.
Štai klausiu vieno bičiulio, kodėl jis norėtų, kad A.Juozaitis grįžtų? Sako, o tu prisimeni, kaip jis tą vėlevėlę tada išsitraukė? Kokia euforija kilo! Apie korupciją ir imigrantus tada net nekalbėjome, visi rūpinomės tik savo tauta, savo simboliais, savo kalba.
Štai ir atsakymas: prieš trisdešimt metų buvome jaunesni, išgyvenome didžiulį emocinį pakilimą ir vienybę, kokių mūsų vaikai tikriausiai nepatirs, sąnarių neskaudėjo, jautėmės tokie stiprūs, nes savo rankomis galėjome pakeisti savo šalies istoriją. Čia ir dabar.
Tada kėlėme tikslus tapti ES ir NATO nariais, kad niekas mums užpakalio nespardytų, kad gautume milijardus savo ekonomikai, keliams modernizuoti. Dar kažin kaip tuo metu tauta būtų balsavusi, jeigu ant vienos lėkštelės būtų padėtas mūsų valstybės karinis saugumas, milijardai modernizacijai, o ant kitos trys lotyniškos raidės, kurias rengiamės dabar įteisinti užsieniečių dokumentuose ir tūkstantis pabėgėlių, kuriuos įsipareigojome priimti gaudami už tai dalį lėšų iš tos pačios ES.
Todėl reiktų tą pačią taisyklę, kalbant apie praeitį, pritaikyti ne tik sovietmečio pasiilgusiems, bet ir vakarykščiams sąjūdininkams. Kaip ir grįžus į sovietmetį staiga suprastume, jog nostalgiškos laimės ir džiaugsmo ten niekada ir nebuvo, tik emocinė apgaulė, taip ir sudėję viltis į A.Juozaitį, kaip ryškų sąjūdinės epochos lyderį, tikriausiai būtume nuvilti, nes visuomenė jau šviesmečiais yra nukeliavusi į priekį, o jauni žmonės jau gyvena kitame įvykių sraute ir iš jo tikrai nebesitrauks.
Ir štai greta viso to gėrio, kurį matėme Sąjūdžio metais, buvo A.Juozaitis, vienas iš Sąjūdžio lyderių. Tai gali atrodyti patraukliai. Pasąmonėje net yra likęs prisiminimas, kad jis dar tada ten kažkokią „istorinę klaidą“ buvo įžvelgęs, jo niekas nesiklausė, o tada prasidėjo... Prichvatizavimas, kolūkių naikinimas, korupcija augo septynmyliais žingsniais, jauni politikai (E.Masiulis, A.Zuokas, teisiami merai ir kiti) mūsų galvose sukėlė didelį pasipriešinimą pačiai šiuolaikinei santvarkai, pradėjome ilgėtis anų Sąjūdžio laikų.
Tačiau yra vienas „bet“. Tokiu atveju, jeigu kažkokiu stebuklingu būdu ketiname susigrąžinti tą vienybės ir pakilimo svaigulį, turėtume labai daug ko atsisakyti, o pirmiausia pagrindinio laisvos rinkos principo – konkurencijos. Ir komercinės, ir politinės.
Akivaizdu, kad toji vienybė įmanoma tik trumpu pereinamuoju laikotarpiu, kai trokštamo dalyko (Laisvės) gauni kone per vieną dieną, tada visi patenkinti, visi kaifuoja, o konkurencijos visuomenėje, politikoje ir ekonomikoje dar nematyti.
A.Juozaitis – tolima praeitis. Žinoma, gali jis paspekuliuoti tautiniais motyvais, paverkšlenti dėl imigrantų, lietuvių kalbos neva naikinimo, dar ko nors. Laisvoje visuomenėje visuomet buvo ir bus daug bėdų, apokalipsių scenarijų ir laisvai kalbančių burtininkų. Kai konkurencijos dar nėra ar ji tiesiog yra draudžiama, visada pasaulis išoriškai kai kam gali atrodyti patrauklus.
Siūlyčiau visiems, kurie A.Juozaičio asmenyje dar įžvelgia išsigelbėjimą, pažvelgti į pasaulį kitomis akimis ir pagalvoti apie tai, kad mums šiuo metu reikia inovatyvių ir į ateitį žvelgiančių išsilavinusių lyderių. Lietuvai reikia rasti savo nišą dideliame pasaulyje.
Rasti ką nors įmanoma, jeigu ieškai, darai klaidų, pasitiki vienais, o jie nuvilia, tada vėl ieškai, džiaugiesi, liūdi ir vis galvoji, kad tų naujų sąlygų reikės jau ne mums, o mūsų vaikams, kitoms kartoms. Tai jos gyvens ir konkuruos pagal mūsų dabar kuriamas taisykles. Juk dėl ateities vizijų, o ne praeities fotoalbumų dabar stengiamės.
Bronislovas Matelis yra Seimo Mišrios grupės seniūnas
