Demokratinių valstybių pamatas – įstatymai, surašytos ir nerašytos taisyklės, kurių privaloma laikytis visiems, jeigu visuomenė taip susitarė. Pavyzdžiui, nerašyta taisyklė draudžia bažnyčioje rodyti visiems nuogą užpakalį. Į kalėjimą už tai nepasiųstų, tačiau tikintieji tokį ignoruotų.
Bandydami pataikauti tų taisyklių laužytojams, šiandien krentame vis giliau į duobę, o kai nuo kryčio atsigauname, priprantame prie naujos būsenos, imame kastis dar giliau. Kad turėtume vėl kur kristi.
Kalbu ne apie kurią nors partiją, o apskritai apie visuomenę ir valstybę.
Pamenu vieną komišką visuomeninio transliuotojo laidą, kuomet kažkokio referendumo organizatoriai, šaukdami apie lygias teises ir žodžio laisvę, prisiprašė į laidą pristatyti savo tikslų.
Suprantu visuomeninį transliuotoją, kai diskusijai pakvietė ir teisės profesorių, kitų išprususių pašnekovų. Kalba juk ėjo apie Konstituciją, jos veikimo ir keitimo principus. Priešingu atveju diskusijos kartelė būtų nuleista iki žemės graibymo.
Viena pusė šaukė kažką apie valdžios uzurpavimą, diktatūrą ir liepė daryti taip, o ne kitaip, o laidos vedėjai niekaip nepavyko pakreipti diskusijos racionalia vaga. Profesorius dar bandė mandagiai kažką aiškinti, vėliau pradėjo šypsotis.
Iš tokio pokalbio neturės naudos nei referendumo organizatoriai, nei pati visuomenė. Ir apskritai, ką reiškia toji vadinamoji lygybė? Žmogus gal tingėjo mokytis, niekuomet nesidomėjo valstybės valdymu, bet vieną rytą nubudęs pareiškia, kad nori pakeisti Konstituciją. Labas rytas.
Jeigu pas jus į daugiabutį ateitų nieko apie santechniką nesuprantantis žmogelis ir pasisiūlytų sumontuoti viso daugiabučio namo šildymo sistemą, ar patikėtumėte jam šį darbą? Ar tikrai rizikuotumėte netekti tūkstančių eurų? Nerizikuotumėte? Tuomet jis papasakos jums apie lygias žmogaus teises.
Įsivaizduoju šiame visuomenės celofanizacijos amžiuje premjerės derybas su Šeimų maršo organizatoriais dėl jų reikalavimų.
Maršų organizatoriai pasiūlo užmušti kelis žurnalistus ir pakarti dešimt Seimo narių. Premjerė sako, ieškokime kompromiso, užmuškite tik vieną žurnalistą, pakarti leisiu irgi tik vieną Seimo narį. Ir nė vieno daugiau! Maršistai kažkiek nusileidžia, daro kompromisą iki vieno ir abi pusės pasirašo tokią sutartį.
Vardan kompromiso atsisakome Galimybių paso ir spaudimo skiepytis. Bet jau dabar mano kolega Seimo narys šaukia, kad bėdas sukelia ne tai, kad gyventojai nesiskiepija, o tai, kad gydytojai nesuteikia kokybiškų paslaugų, kad žmonės verčiami laukti eilėse, kad ligoninių priėmimo skyriuose pagalbos sulaukti neįmanoma.
O tai jeigu nesiskiepysime ir neribosime kontaktų, tai vietų ligoninėse ir poliklinikose daugiau atsiras? Ar galimas toks kompromisas? Ir koks atsakingas politikas ar politologas tokį susitarimą pasirašytų, kai vėliau vėl kiltų protestai dėl to, kad dūstančių į ligoninę niekas nebeveža ir siūlo namuose gydytis?
Atsakomybė – ne celofaninių sportas. Jie iš karto dėtų į kojas, nes ir po kiekvieno savo protesto dar tą pačią dieną iš baimės prikrauna kelnes, išsioperuoja atmintį ir dudena, kad ne jie, o policininkai lupo ir mėtė grindinio akmenis, kad ir Sausio 13-ąją jie visai nebaubė, gal kas tik baubtelėjo visai tyliai ir netyčia.
Ir tų intelekto nesužalotų, didelių kančių nelaisvėje perkreiptų veidų, kai juos pamato visa visuomenė, maršo lyderiai staiga išsižada, jie tampa jau nebe Šeimų maršo dalyviai. Jų esą policija privežė. Ir dar protingus plakatus į rankas įbruko, švilpukų į burną prikimšo.
Neseniai atsisakiau susitikti su Šeimų maršo grupe iš Panevėžio. Pasiūliau jiems viešai pasmerkti savo lyderio A.Kandroto-Celofano raginimą užmušti vieną žurnalistę. Nubrėžiau raudoną liniją, leidau suprasti, kad smurtą ir sukčiavimą propaguojantys asmenys ar jiems pritariantys negali būti priimti kiekvieno Seimo nario. Tai prabanga, kurios reikia nusipelnyti geru elgesiu.
Celofanas pagrasino atvažiuoti į Panevėžį ir priversti mane jam atsiskaityti. Kai dirbau žurnalistu, nerašiau ataskaitų „tulpiniams“, neteiksiu jokių ataskaitų ir celofanams. Ne jie mane išrinko. O dabar dar pasiūlyčiau atsiprašyti ir visuomenės dėl Sausio 13-osios aukų bei „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ leidėjų pažeminimo.
Gyvename įstatymus, taisykles ir padorumą vertinančiame Vakarų demokratijos pasaulyje. Tokiose šalyse priimta, kad net keletą baudžiamųjų bylų užsidirbęs, anksčiau jau teistas, ar dar kitas – kažkada su Biržų „Pašto karveliais“ skraidęs veikėjas – neturėtų sulaukti tokios pat pagarbos ir dėmesio, kaip ir padorus žmogus.
Grasinimas smurtauti, ciniškas ir nuolatinis kitų žeminimas negali būti politinių derybų priežastis, tokios derybos legitimizuotų siautėjimą per visas mūsų valstybei svarbias dienas.
Juo labiau kad kito kelio, kaip tik viešas spaudimas, ignoravimas ir tiesus kalbėjimas jiems į akis, šiandien nebeturime.
Jau beveik metus jie siautėja visiškai laisvi, nesulaukdami jokio atsako. Nuo palyginti taikaus mitingo Vingio parke jie patobulino savo kovos įrankius iki akmenų mėtymo į pareigūnus, grasinimų žudyti, kol galų gale susirinko Lietuvai skaudžią dieną pabaubti, pašvilpti ir pašokti ant Sausio 13-osios aukų kapo. Ir dar drįsta verkšlenti, kad tai iš jų šaipomasi, kad jie yra aukos.
Viso to gal ir nebūtų buvę. Bent jau ne taip plačiai ir ilgai būtų užsitęsę. Jų smurtą ir agresiją maitina kai kurių Seimo narių ir oligarchų parama, bei Prezidento G.Nausėdos sunkiai paaiškinama baimė.
Prezidentas kaip ir yra, bet tikro ir drąsaus lyderio neturime.
O labai gaila...
Bronislovas Matelis yra Seimo Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys.