Kartais ilgai brandintas bei ekonominiais argumentais pasvertas planas gali duoti apčiuopiamų rezultatų, tačiau ar bus taip šį kartą?
Kaip žinia, tik kiek daugiau nei trečdalį centralizuotam tinklui tiekiamo vandens naudoja pramonė, likusi dalis skirta namų ūkiui. Logiška būtų manyti, kad pandemijos spaustuvams veržiant šalies ekonomiką kur kas daugiau dėmesio turėtų būtų skiriama nuolatiniams vartotojams – tvarkant vandenvietes, atstatant vandentiekio trasas, statant geriamojo vandens gerinimo ir nuotekų valymo įrenginius.
Visam tam būtina sąlyga – kad įmonės vadybininkai ir inžinerinės tarnybos būtų pasiekiami ranka – čia pat toje pačioje savivaldybėje, kuri ir atsakinga už kokybiško geriamojo vandens tiekimą ir nuotekų valymą.
Iki šiol šimtai kaimų bei gyvenviečių neturi reikiamos kokybės centralizuotai tiekiamo vandens ir nežinia, kada jį turės.
Kitaip tariant, ar Vilniuje, Kaune ar kitame regioniniame centre atsiras tokių išminčių, kurie tikrai žinos realią situaciją ir ką nuveikti gerinant vandens kokybę reikia Eišiškėse ar Mataičiuose, ar sugebės įvertinti demografines tendencijas ir naujų sklypų kiekį atokesnėse vietovėse. Ir ar nebus taip, kad penkių ar šešių rajonų pagrindu sustambinta įmonė, pavyzdžiui, Šiauliuose ar Utenoje, turės iš savo veiklos dotuoti Gruzdžių ar Daugailių vandenviečių veiklą.
Kažin, ar savivaldos būtų patenkintos tokia reforma. Neseniai Šiaulių meras Artūras Visockas pastebėjo, kad tokia reforma iš esmės atimtų visus reikalingus įrankius iš savivaldybių tvarkyti vandens ūkį, savo ruožtu gyventojai ir toliau dėl to kreiptųsi į savivaldybes. Įgaliojimų nėra, o atsakomybė liktų.
Apie tai Aplinkos ministerija nediskutuoja su savivalda, o vandentvarkos įmonės nušalintos nuo pirminės idėjos kaip tobulinti vandentvarkos ūkį. Tik iš šalies galime stebėti, kaip vandentvarkos sektoriaus valdymą „modernizuoja“ ministerijos klerkai.
O realus vandentvarkos paveikslas toks, kad iki šiol šimtai kaimų bei gyvenviečių neturi reikiamos kokybės centralizuotai tiekiamo vandens ir nežinia, kada jį turės.
Beveik prieš 15 metų džiaugėmės, kai Lietuva, Latvija ir Estija buvo išbrauktos iš Baltijos jūros teršėjų sąrašo. Dabar Lietuvoje prie centralizuotų vandentiekio tinklų prijungta apie 82 proc. šalies vartotojų, o prie nuotekų centralizuotų tinklų – 74 proc. visų gyventojų. Maždaug tokia pati situacija Estijoje ir Latvijoje.
Tiesa, dar 2006 metais Lietuva vienintelė iš minėtos trijulės buvo išsikėlusi ambicingą tikslą: iki 2015 m. prie centralizuotų vandentiekio bei nuotekų tinklų prijungti net 95 proc. visų šalies gyventojų. Ir tai buvo nustatyta priimtu Vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymu. Tokį vandens tiekimo sektoriaus valdymo įstatymą priėmėme pirmieji iš Baltijos šalių, tačiau šią ambicingą užgaidą vėlesniu įstatymu teko atšaukti kaip nerealią.
Gaila, bet mes pasinaudodami Europos Komisijos pagalba investavome ne tiek, kiek reikia ir kas blogiausia – ne ten, kur reikia. Tinklų plėtrai reikalingas lėšas išblaškėme po kaimus, neretai teturinčius vos 50 gyventojų. Nors ES direktyvos aiškiai skelbė, kad pirmiausia plėsti vandentiekio ir nuotekų tinklus gyvenvietėse, turinčias bent jau 2 tūkstančius gyventojų.
Vis dažniau girdime apie tai, kad kai kuriuose kaimų gręžiniuose aptinkama kenksmingų elementų, pvz., arseno. Iš kur visa tai? Po 1990-ųjų daugiau nei 1500 tragiškos būklės kaimų vandentiekių buvo perduoti eksploatuoti savivaldybių vandentvarkos įmonėms, tačiau tikslinių lėšų šio nugyvento vandentvarkos ūkio sutvarkymui skirta nebuvo. Reikiamų milijoninių investicijų iš savivaldybių biudžetų skirti nebuvo galimybių, todėl nenuostabu, kad dauguma vandentvarkos problemų yra kaimuose.
Tad klausimų yra kur kas daugiau nei atsakymų ir jokia dirbtinė ekonominiais argumentais nepasverta reforma į juos tikrai neatsakys.
Bronius Miežutavičius yra Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos prezidentas.
