Pagrindinių žemės ūkio produktų gamyba ir supirkimas per šios kadencijos Seimo laikotarpį, didėjo, nors ir ne tokiais tempais, kaip buvo galima tikėtis, tačiau atsižvelgiant į pasaulinę krizę pieno sektoriuje, kritusias galvijų ir pieno supirkimo kainas, tam tikras stabilumas pasiektas.
Per šį laikotarpį mėsos gamyba ir supirkimas padidėjo apie 15 proc., 2,6 proc. daugiau surinkta kiaušinių, ženkliai (10,5 proc.) padidėjo grūdų supirkimas. Sparčiau pradėta plėtoti mėsinė gyvulininkystė, daugiau auginama avių ir paukščių.
Ir toliau išlieka tendencija, kai žemės ūkio ir maisto produktų eksportuojame daugiau negu importuojame, tačiau nerimą kelia tai, kad šios produkcijos eksportas pradeda mažėti. Statistikos departamento išankstiniais duomenimis, 2015 m. iš Lietuvos eksportuota žemės ūkio ir maisto produktų už 3 668,4 mln. eurų arba 4 proc. mažiau nei per 2014 m.
Gyvulininkystė yra mūsų šalies žemės ūkio gamybos pagrindas ir jos vystymui turi būti nukreiptas pirmiausia Žemės ūkio ministerijos dėmesys ir pastangos.
2014 m. ir 2015 m. galvijų skaičius tolygiai augo, tačiau nuo 2015 m. rugpjūčio mėn. padėtis ėmė keistis į blogąją pusę.
Reikia pripažinti, kad 2014 m. ir 2015 m. galvijų skaičius tolygiai augo, tačiau nuo 2015 m. rugpjūčio mėn. padėtis ėmė keistis į blogąją pusę. Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro Gyvulių registro duomenimis 2016 m. sausio 1 d. Lietuvoje buvo laikoma apie 717 tūkst. galvijų.
Palyginus su praėjusių metų tuo pačiu laikotarpiu, jų skaičius sumažėjo 15,3 tūkst. vnt., iš jų laikoma 12,8 tūkst. mažiau karvių. Dabar turime patį mažiausią karvių skaičių per visą Nepriklausomybės laikotarpį.
Jeigu dėka didėjančio karvių produktyvumo superkamo pieno kiekis pastaraisiais metais didėjo ir dar per 2015 m. iš viso buvo supirkta pieno 0,2 proc. daugiau negu 2014 m., tačiau aišku, kad mažėjant melžiamų karvių skaičiui pieno perdirbimo įmonėms bus pateikiama mažiau pieno.
Keista, kad į šiuos procesus nereaguoja pieno perdirbėjai. Traukiantis vis daugiau gamintojų iš pieno sektoriaus, statant kooperatinę pieno perdirbimo gamyklą ir kuriant pieno perdirbimo cechus pačiuose ūkiuose, perdirbimo įmonėms teks vis mažiau pieno žaliavos.
Kad traukiasi ir trauksis iš pieno rinkos smulkieji gamintojai, turintys 1-5 melžiamas karves, visiems aišku, tačiau kaip išlaikyti ir skatinti vidutinių 20-30 karvių ūkius ir užtikrinti jų plėtrą, tai yra visų suinteresuotų, ne tik valdžios institucijų uždavinys.
Gyvulininkystei remti skiriamos didelės lėšos. Šioje srityje labai vertinu operatyvų Vyriausybės darbą, asmenišką Ministro Pirmininko Algirdo Butkevičiaus indėlį skiriant paramą nacionalinėmis lėšomis labiausiai nuketėjusiems žemės ūkio sektoriams. Net ir didžiausias skeptikas turi pripažinti, kad konsoliduoti 2015 m. Lietuvos pienininkystės ūkiams paramą, kuri siekė 72 mln. eurų ir iš kurios pusė sumos sudarė nacionalinė parama, buvo tikrai nelengva.
Manau, kad Žemės ūkio ministerija laiku ir tinkamai nereagavo į greitai blogėjančią situaciją pieno gamyboje. Pieno supirkimo kainos jau nuo 2014 m. rudens ženkliai pradėjo kristi. Įstatymas, reglamentuojantis pieno gamintojų ir perdirbėjų santykius, buvo priimtas tik 2015 m. birželio mėn., o po pusmečio jis buvo skubiai taisomas ir tobulinamas.
Jau ilgą laiką nurodoma į fiktyvius kooperatyvus, veikiančius kaip tarpininkus, kurie superka pieną pagrinde ne iš savo narių ir jį perparduoda pieno perdirbėjams. Tačiau Kooperatinių bendrijų (kooperatyvų) įstatymo pakeitimo projektas buvo pateiktas tik pernai prieš Seimo rudens sesijos pabaigą ir jį teks svarstyti geriausiu atveju šių metų kovo mėn., o jo įsigaliojimas galimas rudenį.
Žemės ūkio ministerijos teisės aktų rengimo vilkinimo tendenciją pastebime ir mes, Kaimo reikalų komiteto nariai. Rengiant ES paramos teikimo taisykles pristatomos vienokios nuostatos ir rodikliai, juos apsvarsčius ir pateikus pasiūlymus, jau patvirtintuose dokumentuose matome, kad mažai kas pasikeitė, o priimami dažnai ir nepalankūs žemdirbiams sprendimai.
Pradedami išvežti ir suaugę galvijai, daugiausia melžiamos karvės. Ūkininkai teigia, kad jiems neapsimoka auginti gyvulio iki reikiamo svorio, nes maža jų supirkimo kaina.
Žemdirbių savivaldos organizacijos skundžiasi, kad joms iš vakaro atsiunčiamas didelės apimties dokumento projektas ir kitą dieną prašoma išvadų bei pasiūlymų. Po to teigiama, kad su savivaldos organizacijomis viskas suderinta.
Nepavyksta išspręsti veršelių vežimo į užsienį problemų. Viso per 2015 m. 11 mėn. išvežta 115 tūkst. veršelių, sparčiai didėja buliukų ir telyčių išvežimas. Virš 8 mėn. amžiaus jų išvežama iki 9 tūkst. vnt.
Pradedami išvežti ir suaugę galvijai, daugiausia melžiamos karvės. Ūkininkai teigia, kad jiems neapsimoka auginti gyvulio iki reikiamo svorio, nes maža jų supirkimo kaina. Lietuvoje galvijų vidutinės supirkimo kainos pagal skerdenas sudaro tik 60-66 proc. nuo vidutinės ES šalių kainos.
Galime daryti išvadą, kad yra spragų teikiant paramą gyvulių augintojams, skatinant juos auginti didesnio svorio gyvulius. Džiugu, kad praėjusiais metais ūkininkams buvo sudaryta galimybė įsigyti mėsinius veislinius galvijus su valstybės parama. Ūkininkai suskubo pasinaudoti šia parama ir jau pateikta paraiškų įsigyti daugiau kaip 2000 veislinių galvijų.
Jau praėjo tie laikai, kai Lietuvoje buvo laikoma virš 2 mln. kiaulių, pastaruoju metu jų skaičius krito iki 600 tūkst. vnt. To pasekmė – šalies aprūpinimas sava kiauliena sudaro apie 50-58 proc., o kiaulienos pasiūlos balansas atstatomas jos importu.
Kiaulienos importas per 2015 m. I–III ketvirtį buvo 13 proc. didesnis, palyginti su praėjusių metų tuo pačiu laikotarpiu, ir siekė 49 tūkst. t. Kiaulių vidutinė supirkimo už skerdienos kilogramą kaina šalyje praktiškai sutampa su vidutine ES kiaulienos kaina.
Afrikinio kiaulių maro užkrėsta teritorija jau apima 19 savivaldybių ir visi žinome, kad šioje srityje didžiausi rizikos faktoriai yra šernai ir maži individualūs kiaulių laikytojai, nesugebantys ar nenorintys laikytis biologinės saugos reikalavimų.
Žemės ūkio ministerija vis dar rengia prevencijos priemonių kiaulių laikymo vietose ir šernų populiacijoje planą, o dabar galiojančios priemonės nėra pakankamai efektyvios. Afrikinio kiaulių maro apsaugos zonos vis plečiamos, o iš tų zonų negalima parduoti grūdų ir tai gali skaudžiai atsiliepti dar ir sparčiai vystomai grūdinių kultūrų auginimo plėtrai.
Labai svarbu, kad jau ir Europos Komisijoje pradedama kalbėti apie tinkamą maisto tiekimo grandinės sureguliavimą. Realizuojant produkciją didžiosiose prekybos tinkluose mūsų ūkininkai lieka paskutinėje vietoje, dažnai kainų grandinėje prekybininkai ir perdirbėjai pasiima didžiausią dalį. Tačiau pas mus ši tvirtovė neįveikiama.
Apžvelgiant augalininkystę, matome, kad Lietuva tampa grūdų gamybos ir eksporto kraštu. 2014 m. šalyje prikulta 5,3 mln. t javų, iš Lietuvos išvežta 3,1 mln. t grūdų, o 2015 m. grūdų gamyba išaugo iki 5,8 mln. t ir numatomos grūdų eksporto apimtys taip pat viršys 3 mln. t. Didžioji dalis – apie 60 proc. grūdų eksportuojama.
Šiuo atveju visada kyla klausimas, ar tai naudinga valstybei ir žemdirbiui? Politikai linkę kategoriškai teigti, kad didesnę pridedamąją vertę iš grūdų galima gauti juos sušėrus gyvuliams, plėtojant gyvulininkystę. Iš dalies galima sutikti su šiuo teiginiu, tačiau reikia atsižvelgti į tai, kad du trečdaliai eksportuojamų grūdų yra maistiniai, kurie dėl geros kokybės jau turi pridedamąją vertę, nors ir ne tokią didelę.
Apie trečdalis grūdų yra pašariniai, kurie suvartojami vidaus rinkoje, tačiau jų platesnį panaudojimą riboja tai, kad kiaulininkystės plėtrą stabdo afrikinis kiaulių maras, mažos gyvulių supirkimo kainos neskatina auginti galvijų prieauglį. Daugiau pašarų suvartojama paukštininkystėje, kuri vystosi gana sparčiais tempais.
Grūdų sektoriaus plėtrą lydi ir eilė problemų. Pirmiausiai dėl intensyvaus grūdų auginimo derlingiausiose žemėse, vyksta dirvos degradacija, didėja trąšų poveikis aplinkai, dirvožemiai sparčiai rūgštėja.
Nesilaikoma sėjomainų ir dabar javai užima apie 70 proc. žemės ūkio naudmenų, o racionalu būtų, jei tai siektų iki 50 proc. Dabartiniu metu rengiamas Dirvožemio apsaugos įstatymo projektas, kuris turėtų detaliau reglamentuoti dirvožemio naudojimą, jo apsaugą ir išsaugojimą.
Mokslininkai ragina vystyti ekologinę žemdirbystę, taikyti tiksliojo ūkininkavimo principus. Lietuvoje per mažai įmonių, kurios perdirbtų ekologinę žaliavą – supirktų grūdus, maltų miltus, keptų duoną.
Noriu atkreipti dėmesį, kad tik nuo bendro valstybės institucijų, žemdirbių savivaldos darbo ir susiklausymo galime tikėtis geresnių rezultatų, siekiant užtikrinti žemdirbiams tinkamas pajamas ir aprūpinti visuomenę kokybiškais maisto produktais.
Bronius Pauža yra socialdemokratas, Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas
