Naujasis finansų ministras A.Šemeta yra puikus buhalteris. Gal net geriausias Lietuvoje. Bet aš iki šiol tikiu prietaru, kad ministras, nedarant išimties ir finansams, pirmiausia yra politinė figūra. Todėl šiam Lietuvos buhalterių buhalteriui linkėdamas ilgiausių metų, aš drįstu spėti, kad tai bus Andriaus Kubiliaus Vyriausybės pirmoji auka, kurio politinis nekrologas galėtų būti pavadintas: „Mylėjo žmoną ir biudžetą.“
Nes juk reikės kam nors atsakyti už šį milžinišką socialinį eksperimentą, kuris mūsų visų laukia ateinančiais Naujaisiais, – totalų visų pinigų perskirstymą. A.Kubiliaus Vyriausybė prasčiau startuoti negalėjo. Jau per paruošiamąjį mokesčių reformos etapą, jos dar nė nepradėjus, buvo patirta rimčiausių politinių nuostolių – atstumta dalis verslo pasaulio ir kitų dešiniųjų rėmėjų. Kodėl taip atsitiko?
Rinkėjų valia suliberalėjusi A.Kubiliaus Vyriausybė tik per koalicijos partnerių lavoną būtų galėjusi įvesti progresinius mokesčius ar kitaip priversti stambųjį kapitalą solidarizuotis su visuomene ir pasidalyti su ja savo sėkme. Žinoma, pučia miglą etatiniai Seimo populistai, tvirtinantys, kad Vyriausybė visą mokesčių naštą užkrovė neturtingiausiems žmonėms. Iš tikrųjų A.Šemetos–A.Kubiliaus eksperimentas nukreiptas prieš vidurinįjį sluoksnį, kuris Lietuvoje yra silpnas, dar tik besiformuojantis. Šis mokesčių lygiavos dalgis vienus grąžins į Gariūnus ir kitas šešėlių karalijas, kitus liumpenizuos. Tai pati nemaloniausia staigmena, kurios niekas nesitikėjo iš Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų.
Visa paguoda, kad dar nė vienam politikui ar partijai pasaulyje savo plano iki galo nepavyko įgyvendinti.Kaip ir buhalterių sugadinti santykiai su Lietuvos kultūros, sporto žmonėmis. Ir kraustydama jų kišenes, valdžia nesibodi pačios nykiausios demagogijos: mes tai darome jūsų ir jūsų tėvų sočios senatvės dėlei. Bet žmonės patys pasirenka arba tarnybą ministerijoje, arba laisvą profesiją, juk niekas jų nevertė tapti rašytojais, dailininkais, kompozitoriais, atlikėjais, artistais, žurnalistais. Ar profesionaliais sportininkais. Kaip mėgdavo sakyti Margaret Thatcher, privalu palikti „teisę būti nelygiam“. Tai Vakarų dešiniųjų credo. Ar Lietuvoje dar yra dešiniųjų?
Tokią abejonę paakina ne tik šis Vyriausybėje subrandintas buhalterių eksperimentas, bet ir įvykiai Seime. Taikliu apžvalgininko Virgio Valentinavičiaus pastebėjimu, rinkimų į Seimą nugalėtojos Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų lyderis A.Kubilius, prislėgtas biudžeto ir kitų valstybės finansinių bei materialių rūpesčių, apleido politinius klausimus ir Seimą. Todėl Seime šeimininkauja Arūnas Valinskas, primetęs jam savo papročius, net bohemišką įprotį dirbti naktimis. Konservatorė, pirmoji Seimo vicepirmininkė Irena Degutienė šalia A.Valinsko atrodo lyg meili svočia, pasirengusi su visais pasibučiuoti, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos seniūnas Jurgis Razma irgi nepastebimas. Todėl Tėvynės sąjungos-krikščionių demokratų frakcija pakrikusi lyg komanda be trenerio. Negi A.Kubilius kartoja marksistų klaidą: svarbiausia – ekonomika, nes politika, kultūra, teisė – tik šios bazės antstatas?
Tuo ir naudojasi A.Valinskas, užsiimdamas „antstatu“ – politika ir teise. Dešiniųjų rankomis vos nepadarė tai, ko nepavyko kairiesiems – įvykdyti teisininkų nomenklatūros užduotį – nuversti Aukščiausiojo Teismo pirmininką Vytautą Greičių. Susidariusiame politiniame vakuume net ir juokdarių partija įgyja svorį.
Nors Seimo pirmininkas giriasi, kad jo mokytojas – Egidijus Kūris, bet akivaizdu, kad anksčiau jis turėjo kitą mokytoją. Kėdainiuose, kai reklamavo „Agurkichą“. Ar ne Viktoro Uspaskicho pirtyje A.Valinskas išmoko tokio chamiško elgesio su žurnalistais ir žiniasklaida? Teisybės dėlei, dera pasakyti, kad V.Uspaskichas padarė milžinišką pažangą – žurnalistų jau nebevadina „žurnaliūgomis“, o jų klausimų – „tūpais“. Bet mokinys ir liko Kėdainių pirties lygio. Nėra abejonių, kad už A.Valinsko pradėtą karą su žiniasklaida teks atsakyti A.Kubiliaus partijai.
Kaip ir už buhalterių sugandintas Kalėdas ir Naujuosius metus. Visa paguoda, kad dar nė vienam politikui ar partijai pasaulyje savo plano iki galo nepavyko įgyvendinti.
