Po Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) išvadų dėl galimų JAV centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) kalėjimų Lietuvoje, taip pat kaip anie vyrukai iš reklamos turėjo pasijusti ne vienas šalies viešosios erdvės veikėjų.
Nors ketvirtadienį po pateikimo Seimas pritarė išvadų projektui, tačiau tai „buvo – nebuvo“ diskusijų nė kiek nenumaldys. Komiteto išvados tokios painios, kad net prezidentė ir užsienio reikalų ministras jas traktuoja priešingai. Kitaip tariant, komitetas vadovavosi intencija, kad ir avys lakstytų po pievas sveikos, ir vilkai būtų sotūs. Po išvadų jėgų balansas labai pakisti neturėjo ir komitetas su šia neoficialiai iškilusia užduotimi puikiai susidorojo.
Visų pirma turėtume pabrėžti, kad tai vienas tų retų atvejų, kai Lietuvos parlamentas buvo atsidūręs pasaulinės žiniasklaidos akiratyje. Galime niūriai pajuokauti, kad niekas Lietuvos vardo pasaulyje neišgarsino taip, kaip CŽV kalėjimų problema. Negana to, kad paskelbus NSGK išvadas Lietuva buvo linksniuojama visų didžiųjų naujienų agentūrų, ši žinia buvo populiari ir aptariama. Skirtingai nei mūsų diplomatijos šefui, užsienio žiniasklaidai buvo aišku, kad tokie kalėjimai Lietuvoje egzistavo.
Vadinasi, tarptautiniams ekspertams viskas aišku – kalėjimai buvo ir funkcionavo pritariant politikams. Mes tęsiame žaidimą „buvo – nebuvo“, tuo maskuodami politikų problemas.
Nepaisant neigiamo konteksto verta pažymėti, kad Lietuvos pastangos išaiškinti tiesą buvo įvertintos pozityviai tarptautiniuose sluoksniuose. Štai „Amnesty International“ ekspertė kovos su terorizmu klausimais Europoje Julia Hall sakė, kad Lietuva priėmė iššūkį, o jos tyrimas gali būti pavyzdžiu ir standartu kitoms Europos valstybėms. Tad kai kurių mūsų provincialių apžvalgininkų verkšlenimai, esą po šio tyrimo smuko mūsų šalies tarptautinis prestižas, yra muilo plakimas į akis tiems piliečiams, kurie neprieina prie išsamesnių informavimo šaltinių. Pagaliau ne Dalia Grybauskaitė sugalvojo CŽV kalėjimus, o pats George'as W.Bushas dar 2006 metais viešai pripažino šių kalėjimų egzistavimą užsienyje.
Galime sakyti, kad užsienio politikos požiūriu NSGK išvados yra pozityvios. Tačiau jei matuotume vidaus politikos masteliu, tuomet sunku apsieiti be kartėlio. Juk jos surašytos taip, kad ne tiesą atskleistų, bet išlaikytų jėgų pusiausvyrą politiniame elite. Maža to, esame tam tikro politinio konsensuso akivaizdoje. Juk išvados gina politikus nuo politinės atsakomybės visą kaltę suversdamos trims žvalgybininkams: Dainiui Dabašinskui, Mečiui Laurinkui, Arvydui Pociui.
Jau garsiai kalbama apie šių buvusių Valstybės saugumo departamento vadovų teisinę atsakomybę, tačiau išvados primygtinai tvirtina, kad politikai nieko nežinojo. Štai išvadose skaitome, kad: „Dabašinskas, kuris, nurodydamas vykdytojams įrengti patalpas, minėjo, kad projektą “palaimino aukščiausioji šalies valdžia„, tačiau, tuometės politinės vadovybės liudijimu, ji nebuvo apie tai informuota.“ Kitoje vietoje: „A.Pociaus liudijimu, Respublikos prezidentas Valdas Adamkus ir jo patarėjai apie tai buvo informuojami tinkamai.“ Tad lieka neaišku, kodėl šis liudijimas ignoruojamas, o V.Adamkaus vertinamas nekritiškai. Pagaliau darytina išvada, kad kažkas melavo komitetui, o tai užtraukia teisinę atsakomybę.
Nors NSGK nerado politikų atsakomybės, iš šalies atrodo kitaip. Buvęs CŽV agentas Bobas Ayersas CNN televizijai sakė: „Manyti, kad į užsienio valstybės oro erdvę įskrenda kitos šalies lėktuvai, jais atskraidinti asmenys paimami iš oro uosto ir transportuojami į specialios paskirties patalpas, ir niekas, nei centrinė valdžia, nei policija, nei muitinė, nei oro erdvę kontroliuojanti įstaiga nieko apie tai nežino, išskyrus saugumo vadovybę – tai skamba neįtikimai.“ Jau minėtoji J.Hall teigė: „Lietuvos Vyriausybė turėjo žinoti, ką jos agentūros veikė, ir yra atsakinga už slaptą kalėjimą ir bet kokius žmogaus teisių pažeidimus, kurie galėjo ten įvykti. (...) Dabar pats metas Europos vyriausybėms peržiūrėti bei sustiprinti civilinę žvalgybos ir saugumo agentūrų kontrolę. Nepakanka vyriausybėms sakyti, kad jos nežinojo, ką darė jų saugumo aparatas.“
Vadinasi, tarptautiniams ekspertams viskas aišku – kalėjimai buvo ir funkcionavo pritariant politikams. Mes tęsiame žaidimą „buvo – nebuvo“, tuo maskuodami politikų problemas. Juk net jei sutiktume, kad krašto vadovybė nieko nežinojo, tuomet turėtume klausti, ko ji verta, kad nė tiek nežino.
