Mieli kolegos Signatarai,
gerbiamieji Seimo nariai
ir visi malonūs čia susirinkusieji,
Šiandien prisimename Valerijoną Šadreiką – iškilų Signatarą, profesionalą teisininką, paprastą ir kartu didį Žmogų.
Mūsų, Signatarų, buvo 124 – tiek balsavo už Kovo 11-osios aktą. Valerijonas buvo vienas iš mūsų. Bet negailestingas likimas lėmė, kad jisai yra vienas iš tų 19, kurie paliko mus. Maža to, jis buvo pirmasis, kurio netekome dar nesibaigus Aukščiausiosios Tarybos darbams.
Po 20–ties metų nuo pirmojo džentelmeno mirties su liūdesiu tenka konstatuoti, kad džentelmeniškumas netapo moderniojo Lietuvos Respublikos Seimo skiriamuoju bruožu.
Faktiškai Jis Tautos mandatą vykdė tik vienerius metus. Bet ir per dvylika mėnesių Valerijonas paliko ryškų pėdsaką modernaus lietuviškojo parlamentarizmo istorijoj. Imponavo dalyko išmanymas, apsiskaitymas, Jo gebėjimas įsigilinti į nagrinėjamas problemas, korektiškumas, oponento gerbimas.
Iš kur visa tai?
Manau, visų pirma lėmė šeima. Dzūkų iš Varėnos rajono Malvinos ir Povilo Šadreikų šeima buvo gausi – 7 atžalos. Išmaitinti, išauklėti tokį būrį vaikų nebuvo paprasta nei Lenkijos okupacijos, nei kitų okupacijų ir aneksijų metais. Bet pats tėvas, kaimo šviesuolis, dirbo, sukosi ir vaikus mokė gerbti darbą, dorai elgtis, laikyti save lietuviais. O pats Povilas, beje, už lietuviškos spaudos platinimą okupuotoj Vilnijoj dvejus metus kalėjo.
Atkaklumo, kantrybės, pasišventimo darbui ir mokslui užteko ir šeštajam Šadreikų vaikiui Valiui. Įveikęs pirmuosius mokslus Varėnos rajone patraukė į Vilnių. Mėgo daug skaityti, buvo knygius – ėmėsi bibliotekininkystės. Bet netrukus pravėrė Vilniaus universiteto duris. Galima sakyti, pranašiška, kad studijuoti teisę V. Šadreiką paakino tuometis VU rektorius Juozas Bulavas, tas pats 1990 m. Respublikos rinkiminės komisijos pirmininkas, kuris ves pirmuosius naujosios AT posėdžius ir nesyk suteiks žodį deputatui V. Šadreikai. Po universiteto įvairius teisinius darbus vainikavo advokato misija (paskutinį dešimtmetį Jis buvo advokatų kolegijos prezidiumo vicepirmininkas). Stropus ir sąžiningas advokatas anais laikais apgynė ne vieną skriaudžiamą. Tarp jo ginamųjų, beje, buvo antitarybinio pasipriešinimo dalyvis kunigas Jonas Kastytis Matulionis. Jautrumas skriaudai, neteisybės nepakentimas lėmė, kad dar LTSR laikais V.Šadreika tapo Respublikos jaunuolių karinės tarnybos reikalų komisijos pirmininku. Ir ši AT Prezidiumo komisija, ir jos pirmininkas V. Šadreika negailėjo pastangų gindami jaunuosius Lietuvos kareivėlius, kovodami su tarybinę armiją graužusia vadinamąja „diedovščina“. Paskutiniais tarybiniais metais Valerijonas įsitraukia ir į politinį darbą. Jis buvo aktyvus LKP savarankiškumo ir jos atsiskyrimo nuo imperinio Maskvos monolito šalininkas. Malonu pažymėti, kad LKP savarankiškumą palaikė daugelis Sąjūdininkų, nemažai jų tapo istorinio XX suvažiavimo delegatais, o vėliau ir AT deputatais. O kai kurie delegatai, beje, buvo išrinkti naujosios AT vadovybės nariais.
Gerbiamieji!
Su dideliu profesiniu, politiniu ir žmogiškuoju kapitalu V. Šadreika ryžosi balotiruotis į AT deputatus. Rinkiminę kovą Šilalės apygardoje su rimtais konkurentais iš Sąjūdžio jis vedė sąžiningai, oriai ir laimėjo, tiesa, II ture. Ir jau pačiomis pirmosiomis atkurtos Nepriklausomybės dienomis Jis pratęsė savo žygį už Lietuvos kareivėlius – pasiūlė panaikinti atitinkamus įstatymus. Kovo 12 d. sprendimai buvo priimti, o kovo 14 d. nutraukta TSRS karinių komisariatų veikla Lietuvoj.
Dirbdamas Teisinės sistemos komisijoj, kuriai vadovavo docentas, dabar profesorius ir Aukščiausiojo Teismo teisėjas Jonas Prapiestis, darbštusis V. Šadreika aktyviai prisidėjo prie daugelio įstatymų paruošimo, tuo pačiu nepriklausomos demokratinės valstybės pamatų klojimo. Kai kuriuos projektus Jisai ruošė pats. Antai V. Šadreika yra pirmojo Konstitucinio Teismo įstatymo projekto autorius. Kartu Jisai priešinosi radikaliajam revoliucionizmui – spėriai viską griauti mažai galvojant apie pasekmes žmonėms.
Iki AT įgyta teisinė ir gyvenimiška patirtis V. Šadreiką skatino neužsisklęsti išimtinai teisinių problemų rate. Jis gyvai domėjosi Lietuvos padėtimi pasaulyje, ypač santykiais su TSRS. Jis nemažai prisidėjo ruošiantis deryboms (iš pradžių – deryboms dėl derybų) su Maskva, argumentuotai palaikė kartu su Vytautu Landsbergiu ir kitais racionaliai mąstančiaisiais moratoriumo idėją – kaip gudrų manevrą, kuris turėjo mums padėti išsivaduoti iš ekonominės blokados gniaužtų. Aptariant planuojamas derybų su Kremliumi peripetijas, V. Šadreika gynė principinę poziciją: tuo turi užsiimti vykdomoji, o ne įstatymų leidžiamoji valdžia. Bet, deja, jau vyko nesveikos valdžių ir jų lyderių varžybos, o revoliucinė Asamblėja (taip būtų galima vadinti AT) ėmė viską į savo rankas, diktavo net smulkmenas.
.Kai Lietuvą ištiko kruvini išmėginimai, V. Šadreika nesiginčijo dėl tinkamesnio valdžių galių perskirstymo. Jisai atsidūrė ten, kur jo patyrimas, jo teisinės žinios galėjo būti reikalingiausios. Jis buvo įtrauktas į komisiją 1991-01-08 įvykiams prie AT rūmų ištirti, į darbo grupę vadinamojo Nacionalinio gelbėjimo komiteto politiniam ir juridiniam įvertinimui.
V. Šadreika įėjo ir į komisiją buvusio Premjero Alberto Šimėno dingimo 1991m. sausį aplinkybėms išsiaiškinti. Komisija dirbo ilgai, AT rengė uždarus posėdžius, tačiau daliai deputatų ir šiandien neaišku, kas iš tikrųjų įvyko. Pareigingasis bičiulis Valerijonas ir man guodėsi, kad nepavykę nustatyti teisybės...
Gerbiamieji!
Mano kalba būtų nepilna, jei neprisiminčiau V.Šadreikos kaip parlamentaro, laikysenos, elgesio modelio. Gražaus stoto, elegantiškas vyras, išaugęs padorioj šeimoj Jisai visais atvejais buvo mandagus, sakydavo „ačiū“, nekibdavo oponentui į atlapus, nepiktžodžiavo, netgi nesibardavo, o savo teisybę, pasvertą argumentą, Jam reikšmingą mintį dėstydavo ramiai, bet įtikinamai, pasiremdamas Konstitucija (t.y. LPĮ), kitais įstatymais, AT Reglamentu (Statutas, primenu, atsirado Seime).
Kadangi opozicija AT nebuvo institucionalizuota, netgi neretai koneveikiama, V. Šadreika kartu su kairiaisiais ir centristais visokeriopai gynė parlamentinės mažumos teises, šias teises iškeldamas kaip privalomą parlamentinės demokratijos (ir apskritai demokratijos) vertybę. Korektiškai, mandagiai elgdamasis tokio elgesio Jisai tikėjosi ir iš kolegų, bet nevisad sulaukdavo. Todėl Jis smerkė kitų deputatų , kai kurių posėdžių pirmininkų trukdymą oponentui išdėstyti savo mintį, kitokią nuomonę. O vienąkart – neapsikentęs – dešiniųjų deputatų pastangas nutraukti kito kalbančiojo mintį pavadino dalyku, baisesniu už vagystę iš kišenės ar buto. Gal drastiškai pasakyta, bet nekorektiškumai (švelniai tariant) išvesdavo iš kantrybės net tokį pakantų, išlaikytą parlamentarą kaip V.Šadreika. Bičiulio Valerijono elgesys AT ir už jos rūmų, korektiškumas, mokėjimas išklausyti kitus, priešingos nuomonės gerbimas mane prieš keletą metų paskatino V.Šadreiką pavadinti pirmuoju Seimo džentelmenu.
Po 20–ties metų nuo pirmojo džentelmeno mirties su liūdesiu tenka konstatuoti, kad džentelmeniškumas netapo moderniojo Lietuvos Respublikos Seimo skiriamuoju bruožu.
Taigi ir dėl šios priežasties turime prisiminti ir gerbti Lietuvos patriotą, AT darbštuolį, džentelmeną V.Šadreiką.
