Tačiau toliau – ne apie šį atvejį, o apie bendrą sistemą. Lietuvoje yra daug normų. Viena iš normų yra ta, jog valstybė iš verslo paslaugas perka tris-penkis ar net dešimt kartų brangiau nei jas pirktų patys verslininkai. Moksliniai tyrimai perkami 10-50 kartų didesnėmis nei rinkos kainomis, informacinių sistemų, statybų kainos išpučiamos kelis, o kai kada ir dešimtis kartų.
Priežastis – slaptumas
Tačiau neskubėkite kaltinti verslininkų. Tokia pinigus švaistanti sistema – tai biurokratų darbo perlas. Šie daugelį pirkimo procedūrų yra apraizgę slaptumo reikalavimais. O juk žinoma – kur kažkas slapta – ten dažniausiai įdomu, šilta ir sotu. O jei jums buvo nežinoma – prisiminkite "Lietuvos geležinkelius".
Perkant paslaugas verslo stiprybė yra ta, kad jis turi galimybę derėtis – išsiaiškinti kiekvieno tiekėjo dugną ir sutarti su pigiausiu iš tų, kuriais jis tiki ir pasitiki.
Viešuosiuose pirkimuose slapta yra kaina. Ją sužinome tik finišo tiesiojoje, kai jau šaukštai būna po pietų. Viešųjų pirkimų dalyviai pateikia pasiūlymą su kaina ir laukia verdikto: laimėjo ar nelaimėjo. Nelaimėjai – bandyk laimę po metų. Čia geriausiu atveju. O gal ir po dviejų, trijų.
O dabar įsivaizduokite, kad jūs – vienas iš tokių dalyvių. Visų kainos matomos. Jūs pateikėte kainą, bet matote, kad jūsų konkurentas pateikė mažesnę. Argi nesumažintumėte savosios? Taip – tai aukcionas. Ir jis leistų ŠITC ir panašioms įstaigėlėms gerokai susimažinti perkamų paslaugų kainas.
Taigi, mieli darbuotojai, darbdaviai, pensininkai, mamos, pašalpų gavėjai, studentai. Štai kaip slaptumo pagalba sistemiškai garuoja.. o gal garinami jūsų pinigai.
Sprendimas – mokytis iš verslo
ŠITC – tik mažas atvejukas. Tokių pirkimų vykdoma daugybė. Vien 2014 metais viešiesiems pirkimams išleista 4 mlrd. eurų. Šią sumą drąsiai galima būtų rėžti perpus ir, suprantama, gauti tuos pačius produktus bei paslaugas. Kaip? Pasižiūrėkime į verslą.
Perkant paslaugas verslo stiprybė yra ta, kad jis turi galimybę derėtis – išsiaiškinti kiekvieno tiekėjo dugną ir sutarti su pigiausiu iš tų, kuriais jis tiki ir pasitiki. Taip verslas veikia. Jis nebijo mažiausios kainos – jis jos ieško.
Mūsų viešųjų pirkimų sistema šią galimybę eliminuoja – jei tavo pasiūlymas per brangus – negali nusileisti ir pateikti mažesnės kainos, nors ir labai norėtųsi. Tu tiesiog pralaimi.
Šios galimybės būtent ir trūksta mūsų viešajam sektoriui. Vertėtų pamąstyti, ar viešuosius pirkimus, kokie jie dabar yra, galėtume pakeisti viešais aukcionais. Kas tai yra? Visų dalyvių įpareigojimas viešai skelbti jų siūlomas kainas ir leisti jiems tam tikrą laiką jas mažinti. Ne pasiūlymus, o tik kainas.
Na, kaip ebay.com, tik ten kainos kyla, o čia jos mažėtų. Suėjus konkurso terminui ir nustačius dalyvių eilę tolesnis vertinimas galėtų likti toks pats, tik į jį jau nebūtų įtraukiama kaina. Norėdami būti aukščiau sąraše verslininkai turėtų godžiai pakonkuruoti. Dabar jie to nedaro, nes paprasčiausiai nežino, kiek pasiūlė konkurentas. Atrodo nedaug, bet rezultatas būtų milžiniškas.
Beje, verslas sau tokią sistemą sukurtų už ne didesnę kaip 100 tūkst. eurų sumą, o sukurta ji dar ir neštų pelną. Ech, #biurokratistanas. O svarbiausi – laimingų šv. Kalėdų. Ir kad dovanėlės neatsieitų baisiai brangiai.
Chorstas Klausas yra asocijuotasis Švietimo politikos instituto ekspertas švietimo ir vadybos klausimais, tarptautinės plagijavimo prevencijos sistemos plagramme.com įkūrėjas ir direktorius
