Tačiau deja, šis aiškumas ir pasibaigia šiame gražiame teoriniame lygmenyje ir prasideda painus praktinis referendumo įgyvendinimo kelias.
Referendumo neišvengiamumas buvo aiškus jau nuo praeitų metų Konstitucinio Teismo išaiškinimo. Jo paskelbimo lūkuriavimas panašus į derliaus laukimą po nesklandžios sėjos ir sausringų metų. Kai valgyti norima, tačiau pažadai apie tuoj tuoj būsiančią pjūtį alkio nenumalšina. Metus pažaidėme katę ir pelę, kai visi žinojo, kad referendumas bus, bet startas neduodamas.
Be oficialaus valdžios starto pinigų merkti į informacijos sklaidą gaila, nes jie, tiesą pasakius, gali būti išleisti veltui, nes referendumas taip galėjo būti ir nepaskelbtas. O tuomet, tie, kam svarbus pilietybės išsaugojimas, liks it musę kandę. Todėl geriau susilaikyti, palaukti to laiko, kai išganingas sprendimas bus priimtas.
O kol kas žaidžiame kitus žaidimus, matyt tam, kad neprailgtų laukimas. Referendumo kartelė, kaip koks muitinės šlagbaumas, periodiškai bandomas kilnoti aukštyn ir žemyn. Nepaisant to, kad toks manipuliavimas Konstitucijos keitimo sąlygomis susilaukė neigiamo atgarsio visuomenėje, tuo surenkant dar daugiau balsų prieš pilietybės išsaugojimą ir diskredituojant referendumą dėl pilietybės išsaugojimo idėją.
Maža to, tarytum specialiai kurstant susipriešinimą, referendumo kartelę bandoma kilnoti dar ne vieną kartą. Tuomet natūraliai Įsijungia istoriškai ne kartą okupuotos tautos savisaugos mechanizmas, kaip rankinis stabdis traukiny. Tokiame kontekste situaciją puikiai išnaudojo populistų grasinimai apie pavojų tautinei valstybei, teigiant, kad dviguba pilietybė – tai dar viena pavojinga globalizmo išraiška.
Galiausiai išganingas sprendimas atėjo. Seimo nubalsuota už referendumo formuluotę, pagaliau aiškus referendumo įgyvendinimo laikas. Bet ir vėl ne viskas taip paprasta. Laikas ne vienas, visi du. Ir koks netikėtumas – referendumo skelbimo su dviejų savaičių laiko tarpu atitikimas Konstitucijai vėl bus svarstomas Konstituciniame Teisme. Nieko, palauksime, juk tiek laukėme. Laikas bėga, bet jis jau nebesvarbus, referendumą darysime ekspromtu su savižudišku tikėjimu atsitiktine sėkme.
Ir, kaip pastebėjote, visas straipsnis skirtas įmantriems referendumo įgyvendinimo žingsniams, žaidžiamam pingpongui tarp Seimo, Konstitucinio Teismo ir piliečių. Tačiau nei žodžio apie referendumo prasmę ir svarbą Lietuvos Respublikai bei jos piliečiams. Visos peripetijos tiek susuko galvą, kad supainiojo net išmintingiausius protus. Tad balsuodami sprendimą, matyt, daugelis priims remiantis ne logiškais argumentais, o emocijomis.
Pasakydami „ne“ pilietybės išsaugojimui, įgijus kitos šalies pilietybę grupei piliečių, kurie išvyko po 1990 kovo 11-osios, kyla grėsmė pačiai valstybei, kurią taip nuoširdžiai saugome.
„Ne“ bus sakoma bet kokiam kėsinimuisi pakeisti Konstituciją. Nes pagrindinis naratyvas būtent toks. Iki šiol neinicijuota pilietinė akcija, siekianti informuoti apie tai, kodėl svarbu pasilikti LR pilietybę, apie tai, kad Lietuvoje tiek Konstitucija, tiek Įstatymais dviguba pilietybė leidžiama net tiems, kurie neįgijo jos gimimu, apie tai, kad pilietybė neįpareigoja mokėti mokesčių, jų mokėjimą nustato Europos Sąjungos reglamentai, apie tai, kad išvykę į užsienį piliečiai nėra blogi ir neturi būti baudžiami pilietybės atėmimu, nes kitų priemonių jiems nubausti nebesugalvojama.
Dalia Asanavičiūtė yra JK lietuvių bendruomenės pirmininkė.
