Žinoma, tikrai pasitaikys atvejų, kai viešumas – skandalingos informacijos skelbimas žiniasklaidoje – yra ir bus vienintelė paveiki priemonė, sustabdanti įvairaus pobūdžio piktnaudžiavimą viešojo administravimo įstaigose. Tačiau pranešėjų apsauga negali ir neturi skatinti tokio veikimo – tai turi būti ir išlikti tam tikra „paskutine priemone“, kurios imamasi tada, kai niekas kitas neveikia.
„E.sveikatos“ problemos yra puiki iliustracija, leidžianti parodyti skirtumą tarp „atsakingo“ ir „neatsakingo“ pranešimo. Aptikus IT sistemos ydą galima ir reikia apie tai informuoti, tačiau pranešėjui kyla etikos problema – ar siekti iš to asmeninės naudos sau? Nebūtinai piniginės, pavyzdžiui, kai kam užtektų vien garbės. O gal pasinaudoti sistemos klaida ir su jos pagalba susirinkti jautrią informaciją, ją paskelbti ar net parduoti?
Priminsiu, kad prieš pora metų turėjome garsią istoriją, kai vieno sveikatos klinikos, teikiančios plastinės chirurgijos paslaugas, pacientų privačių duomenų bazė buvo pavogta ir pradėta grasinti ją paskelbti viešai. Nukentėjusiems buvo siūloma susimokėti „ramybės mokestį“, kuris neva garantuotų, jog pavogti duomenys nebus naudojami. SAM kuriamos sistemos atveju duomenų vagystė įvyko tarsi to nesiekiant, o tik norint parodyti sistemos skyles ir pateikti nepaneigiamus įrodymus, jog jautri informacija pasiekiama tokios teisės neturintiems asmenims.
Tai skirtingo lygio teisės pažeidimai, tačiau abu jie nėra ir nebus laikomi situacijomis, kurios galėtų pretenduoti į pranešėjų apsaugą. Pranešėjų apsauga gali būti garantuojama tik tokiems asmenims, kurie elgiasi etiškai ir saugo ne tik privačius duomenis, bet ir valstybės institucijos vidinę informaciją, sistemų integralumą, siekia visa tai saugoti, o ne sąmoningai griauti.
Žinoma, kitoks vertinimas būtų tais atvejais, kai asmuo kreipiasi, informuoja, tačiau vadovai ar kiti atsakingi asmenys tokią informaciją ignoruoja, pažeidimai tęsiasi, o pokyčiai nevyksta.
Su šiais susijęs atskiras klausimas dėl pranešėjo santykio su organizacija, dėl kurios ydingos veiklos formuluojamas pranešimas. Dabartinė įstatymo redakcija numato, kad saugomas toks pranešėjas, kuris su organizacija susijęs darbo santykiais, kitaip tariant, yra darbuotojas. Tačiau praktikoje gali pasitaikyti atvejų, kai apie ydingą situaciją praneša ne tik tiesioginiame pavaldume esantis asmuo.
Pavyzdžiui, tai gali būti trečiosios šalies (pavyzdžiui, paslaugų tiekėjo) arba projekto partnerių (pavyzdžiui, kitos ministerijos) darbuotojas. Ką jau kalbėti, jeigu informaciją praneša visiškai nesusijęs civilinis asmuo arba, pavyzdžiui, žiniasklaidos atstovas. Tokiais atvejais pilietiškai besielgiančio asmens apsauga būtina. Kai kuriais atvejais jam būtų taikoma šakinių teisės aktų numatyta apsauga (pavyzdžiui, žurnalisto apsaugą garantuoja informacijos šaltinio paslapties apsaugos principas).
Priimtas Pranešėjų apsaugos įstatymas numato, jog nuo ateinančių 2019 metų sausio 1 dienos Lietuvoje bus garantuojama teisinė apsauga žmonėms, prabylantiems apie jiems žinomus nusikaltimus. Teisės aktas numato, kad apie galimą korupciją ar kitokius pažeidimus įstaigose pranešusiems žmonėms būtų garantuojamas anonimiškumas, taip pat darbuotojo neliečiamumas nuo neigiamo poveikio (prieš pranešėją draudžiama imtis drausminio poveikio priemonių, atleisti jį iš darbo, pažeminti pareigose, perkelti į kitą darbo vietą ar taikyti bet kokias kitas priemones). Negalimi ir tokie veiksmai kaip atlyginimo sumažinimas, darbo valandų pakeitimas ir pan.
Visa tai turi reglamentuoti kiekvienos organizacijos vidaus taisyklės, o joms priimti ir įsigalioti beliko pora mėnesių. Tai, kiek jos bus kokybiškai paruoštos, lems ir pranešėjų apsaugos sistemos veikimą. Potencialūs pranešėjai ne tik turi būti tinkamai informuoti apie apsaugos priemones, bet ir patikėti jų veiksmingumu, žinoti pagrindinius veikimo principus.
Pažymėtina, jog pranešėjų apsaugos pagrindu galės būti nuo atsakomybės atleidžiami ir tie asmenys, kurie dalyvavo darant pažeidimus, tačiau vėliau bendradarbiavo su teisėsauga apie tuos pažeidimus pranešdamas. Tokiu atveju žmogus nuo atsakomybės būtų atleidžiamas.
Naujoji tvarka – tai pamatas naujam piliečių veikimui (ir ne tik viešajame sektoriuje), nes labai greitai atsakingas požiūris ir aktyvi visuomenės interesų gynyba patirs „domino efektą“, kai sektini pavyzdžiai drąsins kitus ir kurs ilgalaikius pokyčius visuomenėje.
Dainius Gaižauskas yra Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys.
