Buvo nuspręsta, kad branduolinėms jėgainėms saugos reikalavimai nėra pakankami ir juos būtina sugriežtinti. Tų papildomų, griežtesnių reikalavimų rinkinys ir buvo pavadintas streso testais. Jie tapo tarsi naujaisiais pofukušiminiais branduolinės saugos standartais.
Streso testai atliekami šalių, kuriose veikia branduoliniai reaktoriai, apsisprendimu ir pajėgomis. Jų turinį apibrėžia, pačius testus įgyvendina ir priežiūrą atlieka šiose valstybėse veikiančios branduolinės saugos priežiūros institucijos, dar vadinamos branduolinės saugos reguliuotojais.
Praėjus kelioms dienoms po avarijos, Europos Sąjungos vadovų taryba nusprendė atlikti streso testus šalyse narėse esančiose jėgainėse. Lietuvos prezidentės siūlymu buvo patvirtinta, kad tokie ES standartus atitinkantys streso testai galėtų būti atliekami ir kaimyninėse valstybėse, kuriose veikia ar yra projektuojami branduoliniai objektai.
Streso testų rekomendacijos remiasi nuodugniu galimų rizikų vertinimu. Nagrinėjami įvairūs poveikį jėgainei galintys sukelti veiksniai. Tai ir gamtos sąlygos, grunto ir seisminės savybės, galimas žmogaus veiklos poveikis.
Tačiau Baltarusijos valdžia, nepaisant skaudžios Černobylio avarijos patirties, dar tebegyveno praeitimi.
Vertinamas poveikis saugos sistemoms ilgesniam laikui nutrūkus elektros tiekimui ar sutrikus aušinimo sistemų darbui. Taip pat tikrinamas pasirengimas suvaldyti sunkias avarijas bei jų padarinius.
Baltarusija galutinį sprendimą pradėti statyti branduolinę jėgainę Astravo aikštelėje priėmė 2013 metų lapkričio mėnesį. Tuo metu dauguma šalių jau buvo atlikusios nacionalinius streso testus, o tarptautinė atominės energijos agentūra (TATENA, angl. IAEA) buvo pakeitusi branduolinės saugos rekomendacijas, atsižvelgiant į avarijos Fukušimoje patirtį.
Tačiau Baltarusijos valdžia, nepaisant skaudžios Černobylio avarijos patirties, dar tebegyveno praeitimi. Nei šalies branduolinės saugos priežiūros institucija, nei Astravo jėgainę statanti Rusijos „Rosatom“ projekto dizaino streso testų neatliko. Buvo pasirinktas „Rosatom“ reaktoriaus projektas VVER-1200/V491, kurio dizainas patvirtintas dar 2006 metais ir nepatobulintas atsižvelgiant į po Fukušimos avarijos sugriežtintus saugos standartus.
Nebuvo paaiškinta, kodėl pasirinktas šis projektas, besiremiantis aktyviomis apsaugos sistemomis, o ne modernizuotas VVER-1200/V392M, kuriame naudojama daugiau pasyvių priemonių. Nebuvo atsižvelgta ir į tarptautinių branduolinės saugos institucijų rekomendacijas nestatyti jėgainių arčiau nei 100 kilometrų nuo didelių miestų. Projektas neužtikrina apsaugos nuo sunkaus lėktuvo kritimo, kaip to reikalauja Vakarų Europos branduolinės saugos reguliuotojų asociacijos (WENRA) rekomendacijos naujai statomoms jėgainėms.
Ta proga vertėtų paminėti, kad panašų projektą Suomijoje įgyvendinanti „Rosatom“ susidūrė su žymiai reiklesne Suomijos institucijų priežiūra. Net ir patobulintas, lyginant su Astrave įgyvendintu projektu, Rusijos bendrovės suomiams siūlomas projektas susiduria su didžiuliais sunkumais gaunant statybos licenciją. „Rosatom“ nepateikiant prašomų dokumentų, licencijos suteikimas atidėtas iki 2021 metų, nors buvo tikimasi jį gauti ketveriais metais anksčiau. Tai akivaizdžiai rodo, kad bendrovės pasiūlytas projektas turėjo didžiulių saugumo spragų, kurių užkamšymas trunka jau ne vienerius metus.
Vis dėlto ES spaudžiama Baltarusija 2017 metais apsisprendė atlikti Astravo branduolinės jėgainės streso testus pagal europietiškas taisykles. Šalies pateiktą streso testų ataskaitą peržiūrėjo iš ES šalių branduolinės saugos reguliavimo institucijų atstovų sudaryta 17 ekspertų komisija. 2018 metais komisija pateikė savo rekomendacijas dėl Astrave įgyvendinamo branduolinio projekto, ir tik po metų Baltarusija paskelbė „planą“ šioms rekomendacijos įgyvendinti.
Baltarusijos valdžia nuo pat jėgainės statybos pradžios visus tikino, kad projektas ir pasirinkta rusiška technologija atitinka aukščiausius saugos standartus ir reikalavimus, kurie keliami naujai statomoms elektrinėms po Fukušimos avarijos.
Tačiau šios ES ekspertų komisijos rekomendacijos atskleidė, kad tikrovė nėra tokia rožinė, kaip ją buvo bandoma pavaizduoti. Jose nurodyti akivaizdūs trūkumai, kurių nesugebėjo, o gal ir nenorėjo, pastebėti Baltarusijos valstybinė branduolinės saugos institucija.
Dar daugiau, kaip praėjusių metų pabaigoje paskelbė Lietuvos Valstybinė atominės energetikos saugos inspekcija (VATESI), iš Baltarusijos paskelbto streso testų rekomendacijų įgyvendinimo plano matyti, kad iki numatomo jėgainės paleidimo jų įgyvendinti neplanuojama. Dokumente nėra įvardijami konkrečios rekomendacijų įgyvendinimo priemonės bei terminai, apsiribojama neįpareigojančiais pareiškimais, kad dėl ES streso testų rekomendacijų įgyvendinimo bus apsispręsta 2023-2025 metais.
Tarp daugelio streso testų rekomendacijų minima, kad nėra užtikrintas panaudoto kuro šaldymo baseinų rezervinis aušinimas, trūksta dubliuojančių avarinių siurblių bei elektros generatorių. Suabejojama plačiai skleidžiamu statytojų teiginiu, kad projekto dizainas atitinka saugos reikalavimus naujai statomos jėgainėms, kad vien pasyvių avarinių sistemų pagalba yra užtikrinamas jėgainės temperatūrinių režimų palaikymas 72 valandas.
Vertindama baltarusių pateiktą dokumentą, VATESI apibendrina, kad Astravo AE projektas neatitinka šiuolaikinių branduolinės saugos standartų ir tarptautinės gerosios praktikos, taikomos branduolinių jėgainių statybai.
Tai, kad Baltarusija nesiruošia įgyvendinti visų streso testų rekomendacijų iki jėgainės paleidimo reiškia ne ką kitą, kaip Europos Sąjungos požiūriu nesaugios elektrinės eksploatavimą šalia ES sienos ir Lietuvos sostinės. Juk streso testų rekomendacijos nurodo būtent saugos spragas, kurių nesirengiama šalinti. Suomija, kuri ketina statyti reaktorių 400 kilometrų į šiaurę nuo Helsinkio, net neleidžia pradėti statybų, kol visi projekto trūkumai nebus pašalinti, taip pat ir užtikrinta apsauga nuo sunkaus lėktuvo kritimo, tuo tarpu šalia Vilniaus statomos jėgainės saugumo spragos akių nebado.
Stebina, kad toks Baltarusijos požiūris visiškai tinka Lietuvos valdžiai. Šiomis dienomis grįžęs iš vizito Minske, Lietuvos užsienio reikalų ministras kuo ramiausiai pareiškė, kad visų streso testų rekomendacijų Baltarusija gali ir negyvendinti. „Svarbiausios jų (rekomendacijos) turi būti įgyvendintos iki tol, kol jie paleis tą elektrinę“, – nurodė L.Linkevičius. Tai galima suprasti kaip abiems pusėms priimtiną požiūrį, kad užtenka atlikti kelis daug investicijų ir laiko nereikalaujančius nereikšmingus darbelius, o dėl didesnių ir tuo pačiu svarbesnių darbų – iečių galima ir nelaužyti.
Tai reiškia, kad Lietuvai yra priimtina, jog Astravo AE nebūtų įgyvendinami VISI po Fukušimos avarijos branduolinėms jėgainėms keliami nauji saugumo reikalavimai, kurie apibrėžti ES streso rekomendacijose. Sutinkama, kad 45 kilometrai nuo Vilniaus statomoje jėgainėje būtų remiamasi nepalyginamai žemesniais branduolinės saugos standartais nei panašioje elektrinėje, kuri statoma retai gyvenamoje Suomijos šiaurėje.
Tai taip pat reiškia, kad Lietuva legitimizuoja nesaugaus reaktoriaus paleidimą veikti ir dėl to ateityje bus labai sunku įgyvendinti antiastravinį įstatymą ir priešintis Astravo AE pagamintos elektros įsileidimui į Lietuvą. Nes nebus lengva paaiškinti, kodėl Astravo jėgainė yra nesaugi ir kelia grėsmę šalies nacionaliniam saugumui, jei patys sutikome nereikalauti Europoje naujai statomoms elektrinėms taikomų branduolinės saugos standartų.
Tada po klaustuku atsidurs ir mūsų apsisprendimas neįsileisti į savo rinką elektros iš šalies, kurioje veikia nesaugi jėgainė. O ši įstatymu įtvirtinta nuostata jau duoda vaisių. Šiomis dienomis Rusijos spaudoje pasigirdo nuomonių, kad Baltarusija apskritai gali pradėti „marinuoti“ jėgainės paleidimą, jei Rusija ir toliau atsisakys refinansuoti 10 mlrd. dolerių statybai skirtą paskolą. Nes tos paskolos sąlygos Baltarusijai itin sunkios: ją reikia grąžinti per 15 metų (kitų šaltinių duomenims per 25 metus), palūkanų norma siekia apie 5 nuošimčius, o pradėti grąžinti ją reikės iš karto po jėgainės paleidimo.
Tačiau galima suprasti ir Rusijos bankų poziciją – būtent dėl to, kad Baltarusija dėl Lietuvoje galiojančio įstatymo nėra užsitikrinusi eksporto, o tuo pačiu ir nuolatinių valiutinių įplaukų, nėra įmanoma parodyti jėgainės finansinių galimybių grąžinti paskolą net ir gerokai sumažinus palūkanas bei pratęsus grąžinimo terminus.
Taigi šis laikotarpis yra kritinis kovojant prieš Astravo grėsmę, panašiai kaip buvo 2015 metų pabaigoje, kai tik atsitiktinumo dėka buvo sužinota apie Vyriausybės vedamas derybas dėl elektros pirkimo ir importui reikalingos įrangos įrengimo Ignalinos pastotėje. Tuomet paviešinus rengiamus susitarimus pavyko išgauti Premjero pažadą, kad Lietuva elektros pirkti neketina. Tačiau elektros importui iš Gudijos reikalingos infrastruktūros įrengimas nesustabdytas iki šiol.
Matant šiomis dienomis svarbių pareigūnų laikyseną, bus ypač svarbu, kaip susidariusią padėtį įvertins Prezidentas G.Nausėda. Jis jau anksčiau yra pareiškęs, kad ankstesnės valdžios nieko nepadarė, kad elektrinės Astrave nebūtų. Bet kaip tik tada buvo patvirtinta ES nuostata dėl streso testų atlikimo ES kaimyninėse valstybėse ir dėl to dabartinis Prezidentas turi puikų pamatą, kuriuo galėtų remtis reikalaujant atidėti jėgainės eksploatavimo pradžią. Taigi čia yra ir tarsi streso testas Prezidentui.
