Jau šiuo metu rusų įmonė nuolat praranda vis didesnę dujų rinkos dalį Europoje, o asmeniškai V.Putino nurodymu vykdomas rusiškų dujų eksporto diversifikacijos projektas į Aziją neatsiperka ir ateityje gali tapti didžiulių “Gazprom” nuostolių priežastimi.
Bandydamas apsisaugoti nuo staigaus kainų kritimo po 2016 metų, šalims, perkančioms rusiškas dujas, “Gazprom” bando įpiršti ilgalaikes dujų tiekimo sutartis. Panašu, kad sėkmė šiame darbų fronte “Gazprom” neaplankys. Pastaruoju metu, tik Bulgarija su Rusijos dujų gigantu pasirašė dešimties metų sutartį.
Tikėtina, kad netolimoje ateityje beveik visuose didesniuose uostuose kartu su naftos produktų terminalais veiks ir suskystintoms dujoms iškrauti skirta infrastruktūra. Tikėtina, jog dėl šios priežasties dujų kainos SGD terminalus turinčių ir perdavimo tinklus valdančių šalių vartotojams ateityje mažės net iki 40 procentų.
Praėjusiais metais Vladimiras Putinas prasitarė, kad net pusę jo valdomos šalies federalinio biudžeto sudaro iš naftos ir dujų eksporto gautos pajamos.
Šios tendencijos kelia galvos skausmą Maskvoje.
Praėjusiais metais Vladimiras Putinas prasitarė, kad net pusę jo valdomos šalies federalinio biudžeto sudaro iš naftos ir dujų eksporto gautos pajamos.
Nors šis skaičius rodo tiesiog pritrenkiančio masto priklausomybę nuo angliavandenilių eksporto, nepagražintoje realybėje šie skaičiai – dar didesni. Oficialiai skelbiami Rusijos agentūrų duomenys prieštarauja Putino pateiktiems skaičiams ir rodo, kad net 60 proc. federalinio biudžeto surenkama iš pelno, gauto parduodant naftą ir dujas.
Kai kurių ekspertų vertinimu, šis santykis gali siekti ir dar daugiau – net iki 75-80 procentų.
Nuo Sovietų Sąjungos žlugimo laikų modernizacijos nepaliestas Rusijos gamtinių dujų sektorius neturi galimybių laisvosios rinkos sąlygomis konkuruoti su kitais dujų tiekėjais. Kaip tik todėl, pasirinkimo galimybę nuo „Gazprom“ valios priklausančioms valstybėms atverianti SGD infrastruktūros plėtra, Kremliuje matoma kaip pabrėžtinai didelė grėsmė. Konkurencija Europos gamtinių dujų sektoriuje ne tik grasina sugriauti savo esme visiškai sovietinę Maskvos energetikos imperiją, tačiau ir tiesiogiai grasina dabartiniam Rusijos politiniam režimui.
Visapusiškai įvertinus šiuos argumentus, aiškėja, kokios priežastys Rusijos dujų monopolininką stumia į aktyvią kovą prieš skalūnų dujų žvalgybą ir gavybą Lietuvoje bei kitose Europos valstybėse. Kaip tik todėl norėčiau slapukaujančiai mūsų šalies valdžiai užduoti šešis konkrečius Lietuvos strateginius interesus atspindinčius klausimus bei gauti aiškius ir tikslius atsakymus:
1. Ar užtikrinsite, kad suskystintų dujų terminalas Klaipėdoje būtų pastatytas bei paleistas laiku, kaip ir suplanuota, 2014 metais?
2. Ar dabartinė Lietuvos Vyriausybė nesudarys prielaidų vietoje besibaigiančios dujų tiekimo sutarties, pasirašyti naują ilgalaikį dujų tiekimo kontraktą?
3. Ar užtikrinsite, kad kaip numatyta pernai priimtame Gamtinių dujų įstatyme bei Vyriausybės patvirtintame gamtinių dujų sektoriaus atskyrimo plane, iki 2014 m. spalio 31 d. būtų atskirta dujų transportavimo ir skirstymo veikla, o perdavimo sistemos savininku taps valstybė?
4. Ar nebus nutrauktas, pasak Lietuvai atstovaujančių teisininkų, laimėtinas ginčas Stokholmo arbitraže, kurį laimėjus Lietuvos vartotojams būtų grąžinta 1,5 mlrd. eurų permoka, kurią jie sumokėjo už dujas dėl „Gazprom“ piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi?
5. Ar nebus sustabdytas skalūninių dujų žvalgybos procesas vien todėl, kad Vyriausybė nesugebės operatyviai reaguoti į žvalgybos teritorijoje gyvenančių žmonių nuogąstavimus dėl galimo minėto proceso poveikio aplinkai ir nesukurs reikiamo teisinio reguliavimo?
6. Ar premjero partijos narių rankomis Seime stabdomas skalūninių dujų žvalgybos konkursas atspindi tikrąją valdančiosios koalicijos poziciją dėl skalūninių dujų
